Kanų kino festivalio industrijos mugėje „Cannes Short Film Corner“ pristatyta Aušros Lukošiūnienės juosta „Juoda“ kvies sekti savo laiką peržengusias architekto Valdo Ozarinsko idėjų kryptis, jo ir Aidos Čeponytės videodarbas „Vidurio Europos vyrai“ atvers kultūros atstovų 10-ojo dešimtmečio drabužines, o estų režisieriaus Arko Okko kartu su lietuviais kurtas filmas „Mus tebelaikantis ledas“ metaforiškai apmąstys žmogaus ir gamtos ryšį leisdamasis istoriniu ledo keliu.
Valdo Ozarinsko idėjų laboratorija
Jurgio Matulaičio bažnyčia Viršuliškėse, Elektrėnų bažnyčia, Vila „Jogaila“, SBA degalinė ir vila, Frederisijos uostas Danijoje – tai tik keli kūrybiniai artefaktai iš architekto, vieno įdomiausių ir intelektualiausių tarpdisciplininio meno atstovų, vizionieriaus Valdo Ozarinsko „Ozės“ (1961–2014) neįgyvendintų projektų archyvo, žyminčio konceptualų ir estetinį įtrūkį praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio kultūriniame kraštovaizdyje.
Režisierė Aušra Lukošiūnienė pažinčiai su menininku pasirenka netikėtą rakursą ir nukreipia kamerą į jo dukters, Elenos Ozarinskaitės, simbolinį atsisveikinimą su tėvu.
Žiūrovai vedžiojami po lankytojų akims atviras ir uždaras Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) erdves, vizualiai įprasminančias plačią V.Ozarinsko veiklos amplitudę: 1997–2012 m. aktyviai kuriantis menininkas dirbo centro direktoriaus pavaduotoju, 2006 m. pagal jo projektą atlikta ŠMC fojė rekonstrukcija.
Menininko archyvo inventorizacija, dukros pokalbiai su buvusiais tėvo kolegomis ir bendraminčiais, kartu su žmona ir daugelio sumanymų bendraautore, architekte Aida Čeponyte, kurtų videodarbų fragmentai siūlo įvairiakryptį santykį su V.Ozarinsku – asmeninis atsisveikinimas su artimuoju atveria platesnę perpektyvą, lakoniškai ir santūriai perteikiančią išskirtinės asmenybės ir jos idėjų reikšmę Lietuvos kultūros laukui.
„Valdo darbuose dominavo juoda spalva, o jo paskutinis gyvenimo etapas buvo tikrai tamsus, todėl pavadinau filmą „Juoda“. Tragiškai išėjęs vienas ryškiausių tarpdisciplininio meno ir konceptualiosios architektūros kūrėjų buvo simbolis kartos, kuri nerado kitos išeities, tik sudegti. Iš pokalbių su jo buvusia žmona ir kūrybine bendraminte Aida Čeponyte kilo mintis sukurti filmą, skirtą atsisveikinimui“, – kūrybinį procesą komentuoja juostos režisierė A.Lukošiūnienė.
Garderobo filosofija
Konceptualų dialogą su filmu „Juoda“ kurs V.Ozarinsko ir A.Čeponytės videodarbas „Vidurio Europos vyrai“, kviečiantis pažvelgti į šalies kūrėjų drabužines ir per asmeninius garderobo akcentus apmąstyti laisvės, individualumo, saviraiškos temas amžių sandūros kontekste.
Pristatoma medžiaga 2023-aisiais sumontuota kartu su kūrinio bendraautore Aida Čeponyte ir projekto kuratore, menininke Gerda Paliušyte.
Rašytojas Rolandas Rastauskas, menininkai Dainius Liškevičius ir Darius Gerasimavičius, skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis, fotografai Saulius Paukštys ir Arūnas Baltėnas, architektai Tadas Balčiūnas ir Gintaras Kuginys, muzikantas Gediminas Laurinavičius, menotyrininkas Saulius Pilinkus, visuomenininkas Girdvydas Duoblys – filmo veikėjų garderobo pasirinkimai ir nutikimai atskleidžia skirtingo charakterio ir temperamento kūrėjus, o jų stilius kuria vizualią ir sąmojingą interpretaciją dutūkstantųjų kultūros tema.
Istoriniu ledo keliu
Lietuvių, estų, suomių ir čekų bendros gamybos filmas „Mus tebelaikantis ledas“, sukurtas festivalyje laukiamo estų režisieriaus Arko Okko, kvies keliauti Estijoje nusidriekusiu legendiniu Haapsalu-Noarootsi keliu, šimtmečiais teikiančiu vietos gyventojams galimybę keliauti žiemą užšąlančia Väinameri jūra – Baltijos jūros sąsiauriu ir įlanka vakarų Estijoje.
Filosofiška, meditatyvi ir ironiška juosta seka nenumaldomą laiko tėkmę ir nuolankų žmogaus santykį su kintančia šiaurietiška gamta. Gamtos stichijos, pavojingai tirpstantis ir tvirtėjantis ledas formuoja vietos žmonių charakterius.
Įkalinti laukime, jie mainosi kartu su girgždančiu sniegu, siaučiančiu vėju ir stingdančiu šalčiu, o melancholiją keičia veržli gyvybė, linksmai žaidžiant ir varžantis ant ledo. Ledo kelias juostoje tampa žmogiškosios būties metafora – įgijančia aiškius kontūrus ir vėl virstančia neapčiuopiama abstrakcija.
Pasivaikščiojimas po legendinį Pietinį
Lietuviškas premjeras festivalyje lydės Julijos Juknaitės filmo „Mana rajons: Pietinis“ seansai. Virtualus pasivaikščiojimas po legendomis apipintą „laukinį“ Šiaulių Pietinį rajoną su žymiais vietos žmonėmis ir architektūros profesionalais kitomis intonacijomis pratęs pasakojimą apie Nepriklausomybės pradžią žymėjusius socialinius ir kultūrinius virsmus.
Rašytojas Rimantas Kmita, menininkas Algimantas Černiauskas, architektūros istorikė Marija Drėmaitė ir kiti pašnekovai suteikia platesnį kontekstą blokinių namų labirintams ir nuo jų stogų besiveriančiam miesto horizontui – lydimas iš Šiaulių kilusios roko grupės „Colours of Bubbles“ garso takelio, Pietinis ryškėja kaip prieštaringų laikmečio patirčių ir neatrastų kūrybinių galimybių vieta.
Sovietinio kraštovaizdžio pokyčiai
Pagrindinėje festivalio programoje pristatomos dvi trumpųjų filmų programos. Programoje „Intervencija“ – lietuvės Onos Julijos Luko Steponaitytės, Iidos Jonsson ir Ssi Saarineno sukurtas filmas „Dumblas“. Čia tyrinėjamas netikėtai Likančiuose susidaręs ežeras – sovietmečiu vykdytos melioracijos padarinys. Kolonijinė inžinerija, vykdyta bandant suvaldyti kraštovaizdį ir pritaikyti žemę ūkio reikmėms, filme kinematografinėmis priemonėmis sulyginama su stichine nelaime.
21-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais vyks rugsėjo 19–29 d. Vilniuje ir Klaipėdoje. Festivalio programą nuo šiandien galima rasti atnaujintoje internetinėje svetainėje www.vdff.lt. Projektą iš dalies finansuoja AVAKA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris – EPIKA.
