„Labas vakaras, dėkoju, kad atvykote“, – lietuviškai pasisveikino S.Mekas.
„Esu labai laimingas matydamas jus visus ir jaučiu didžiulį malonumą pristatydamas šį filmą „Voldenas (dienoraščiai, užrašai, eskizai)“. Sunku patikėti, bet prieš 15 metų buvau lygiai toje pačioje vietoje, linksminau auditoriją trumpųjų filmų festivalio „Tinklai“ metu, – sakė jis. – Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad ši 10-ies filmų serija yra didžiausia J.Meko filmų reprezentacija Lietuvoje apskritai.“
Juk mes ne Paryžiaus, Tokijo ar Niujorko kino teatre. Mes čia. Mane tai įkvepia.
„Manau, kad labai svarbu pažymėti, kad esame Lietuvoje tam, kad pamatytume šią didžią uvertiūrą, įžangą į pasaulinio masto šventę kitais metais. Juk mes ne Paryžiaus, Tokijo ar Niujorko kino teatre. Mes čia. Mane tai įkvepia“, – tęsė jis.
Jis prasitarė, kad 2022-aisiais leidykla „Odilė“ pristatys Jono Meko poezijos knygą, kurioje skaitytojai išvys dar nepublikuotų menininko eilėraščių.
„Metų pabaigoje taip pat dar bus viena paroda Kauno paveikslų galerijoje, kurioje bus pristatyta, kur link judėjo (kūrė įvairias, garso instaliacijos, daugiaekranius vaizdo įrašus) mano tėvas per pastaruosius 30 metų“, – pristatė S.Mekas.
Pipas Chodorovas apie „Voldeną"
Pipas Chodorovas yra Jono Meko filmų platintojas. Renginio atidaryme jis taip pat tarė kelis žodžius.
„Kitą mėnesį Jonui būtų sukakę 99-eri, o kitais metais – 100-asis jo jubiliejus. Ir visa šventė prasidės čia“, – teigė jis.
P.Chodorovas atskleidė, kad pirmojo programos kino seanso metu rodomas „Voldenas (dienoraščiai, užrašai, eskizai)“ jam yra ypač svarbus.
Šis filmas prasidėjo tada, kai prasidėjau ir aš.
„Tai pirmasis J.Meko filmas, kurį publikavau prieš 25-erius metus įkūręs savo kompaniją. Atlikti tokį darbą buvo didžiulė atsakomybė“, – pasakojo.
Pasak P.Chodorovo pirmasis „Voldenas“ kadras prasideda 1975-ųjų balandį. „Tiesa, tais pačiais metais gimiau, todėl jaučiuosi, kad šis filmas prasidėjo tada, kai prasidėjau ir aš.“
„Voldenas“ įrašytas 16 mm juostoje, patalpintoje 6 ritėse. Jis pažymėjo, kad seansas bus padalintas į 6 dalis, bus ir pertraukų. Jis patikino, kad pertraukos nepažeidžia pagrindinės filmo idėjos, mat kiekvienas skyrius yra sunumeruotas.
P.Chodorovas sakė, kad filmas buvo kurtas 3,5 metų, J.Mekas su savimi nešiojosi sunkoką kamerą „Bolex“, kuria kasdien nufilmuodavo po trumputį kadrą. „Manau, kad šio prietaiso mechanizmas pats savaime tapo filmo inspiracija“, – sakė jis.
„Vieną kartą J.Mekas yra man pasakęs, kad po 4-erių metų filmavimo jis sukaupė 20 val. medžiagos, o montavimo metu jis išėmė netinkamus momentus, – kalbėjo P.Chodorovas. – Kartą paskaičiavau, kad norėdamas nufilmuoti 20 val. per tiek laiko kas 3 dienas turi keisti ritę juostos.“
„Voldenas“ yra maži fragmentai, panašūs į žvilgsnius, pristatė platintojas: „Jonas visada sakė, kad jautėsi filmuojantis tai, kas yra čia ir dabar.“
Apie programą
Pasak kino centro direktorės Vilmos Levickaitės, „24 užrašai per sekundę. Jonas Mekas ir jo aplinka“ yra programa, pratęsianti Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamą parodą „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“.
Tai rodo, kad J.Mekas ir šis kūrinys nepraranda aktualumo ir kursto smalsumą.
Abu šiuos renginius kuravo Inesa Brašiškė ir Lukas Brašiškis. „Lukas šiuo metu yra Niujorke, bet jis visa širdimi su mumis ir siunčia linkėjimus“, – kalbėjo direktorė.
Renginyje dalyvavusi I.Brašiškė plačiau pristatė renginio turinį. „Atrodo, kad „Voldenas (dienoraščiai, užrašai, eskizai)“ yra mums visiems pažįstamas filmas, bet į jį vis tiek susirenka tiek smalsių akių. Tai rodo, kad J.Mekas ir šis kūrinys nepraranda aktualumo ir kursto smalsumą“, – sakė ji.
Kaip teigė kalbėtoja, kuratoriams buvo itin svarbu pratęsti parodos patirtis originaliu J.Meko kūrybos formatu t.y. parodyti ir jo kiną. Bet ne šiaip, o iš tikrų 16 mm juostų. „Labai džiaugiuosi, kad mums tai pavyko ir mes visi mėgausimės jomis 10 dienų“, – sakė ji.
Filmų programa suskirstyta į 4 potemes:
- „Prisiminimų pasakojimas šviesa“, kurią I.Brašiškė apibūdino kaip kanoninį J.Meko dienoraštinį kiną.
- „Niujorko avangardas Jono Meko filmuose“, kurioje bus galima pamatyti įvairių meno sričių atstovus ir jų santykį su režisieriumi. „Šioje programoje atsiranda keistesnis filmas „Daboklė“. Jame užfiksuotas 1966 metais Prancūzijoje įvykęs paskutinis amerikiečių Judithos Malinos ir Juliano Becko įkurto eksperimentinio teatro performansas“, – sakė ji ir pridūrė, kad tai bene politiškiausia režisieriaus juosta.
- „Kino flâneur. Dainos apie pasaulio miestus“. „Ko gero, žodis flâneur išduoda, kad ši programa yra apie klajones po pasaulį „Bolex“ kamera“, – pasakojo kuratorė.
- „Meko tinklai“. I.Brašiškė įvardina tai kaip „netikėčiausią posūkį programoje“. „norėjome pažvelgti į patį J.Meką. Bet ne kaip režisierių, o subjektą, atsiradusi prieš kito kamerą. Pamatysime Gregory'io Markopoulos filmą „Galaktika“, kuris Lietuvoje dar nebuvo rodytas. Verta paminėti, kad šio režisieriaus kūryba rodoma tik iš juostos ir tam reikia specialių sąlygų“, – pasakojo.
