Pasak vienos iš parodos kuratorių dr. Anna Mikonis-Railienės, Vilniaus kino peizažas buvo glaudžiai susijęs ir su miesto istorija, kuri suponavo naujo žvilgsnio, tematikos ir stilistikos atsiradimą.
Kada Vilnius pradėtas filmuoti? Apie tai galime sužinoti tik iš XX a. pradžios carinės Rusijos laikų periodinės spaudos, kurioje buvo anonsuojami kino teatrų repertuarai. Kai kurie to laiko kino teatrų savininkai rūpinosi, kad kino kamera užfiksuotų svarbius, įdomius Vilniaus gyvenimo įvykius, o vėliau juos parodydavo kino ekranuose. Deja, ši kino medžiaga neišlikusi.
Seniausias kino siužetas, kuris panaudotas parodoje iš 1919 m. kino kronikos „Pėstininkų žygis į Vilnių“, o naujausias – iš Eitvydo Doškaus dokumentinio esė „Čia buvo Vilnius“ (2022).
Parodos „Vilnius kine“ rengėjų pagrindinis siekis – parodyti Vilnių kaip kino herojų, laiko liudytoją. Buvo peržiūrėta gausybė filmuotos medžiagos – skirtingų metų kino kronikos, dokumentiniai, vaidybiniai filmai ir atrinkti fragmentai, kuriuose matomos įvairiausios Vilniaus vietos – nebeišlikęs arba gerai atpažįstamas architektūrinis paveldas, senamiesčio kiemai, kurių dauguma dabar tapo uždari, skirtingai atrodantys Gedimino, Trijų kryžių kalnai, nauji miesto rajonai, kurie mėgstami jaunosios kartos kino kūrėjų.
Parodoje bus galima pamatyti laiko pjūvius, kuriuose Vilnius užfiksuotas būdamas trijose skirtingose okupacijose – „Daktaro Jono Basanavičiaus laidotuvės“ (1927 m.), „Vokiečių okupacija“ (oper. Stepas Uzdonas, 1943), „Laikas eina per miestą“ (rež. Almantas Grikevičius, 1966 m.).
Paroda sukurta tarsi miesto labirintas, kuriuo einant galima susipažinti su Vilniumi vis kitu rakursu. Septyniose salėse pristatomos skirtingos temos: „Sacrum“, „Gyvenu ir myliu“, „Vilniečiai“, „Tamsa ir šešėliai“, „Vaikų miestas“, „Iš rankų į rankas“ ir „Laisva dvasia“. Kiekviena tema atskleidžia miesto specifiškumą, jo istorinius virsmus, skirtingų tautybių žmonių gyvenimus sename-naujame, sakraliame Vilniuje, tradicines šventes. Parodos lankytojas, žiūrėdamas filmų fragmentų koliažus ne tik geriau susipažins su miesto istoriniais kino liudijimais, neišvengiamai bus sužadinti asmeniniai prisiminimai, skatinantys geriau suprasti savąjį santykį su šiuo miestu. Pagal temas sumontuoti skirtingų filmų fragmentai patalpinti į 37 skirtingo dydžio ekranus. „Vaikščiojant“ po skirtingas Vilniaus vietas, sužadinamas noras jas identifikuoti, todėl filmų ištraukose bus nurodyta ne tik filmas, bet ir konkreti vieta.
Viena parodos salė yra skirta vaikams. Ji sukurta kaip žaidimų aikštelė. Čia vaikai galės ne tik pasižiūrėti filmų fragmentus su mažaisiais herojais iš filmų „Seklio Kalio nuotykiai“ „Andrius“, „Gražuolė“ ir kt., bet bus galimybė laipioti, landžioti, žaisti interaktyvius žaidimus. Atskira erdvė skirta ir laisvo kino kūrėjo Artūro Baryso (Baro) filmų ištraukoms.
Didžioji dalis filmų paimta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Tai ne tik Lietuvos kino studijos dokumentika ir vaidybiniai filmai, bet ir lenkiška, vokiška, sovietmečio kino kronika. Apie tarpukario žydų gyvenimą Vilniuje gauta medžiaga iš Steveno Spielbergo žydų filmų archyvo, iš Lenkijos nacionalinio kino archyvo – 1927, 1929 m. Vilniaus kino siužetai.
Parodos atidarymas įvyks birželio 13 d. 18 val. Muzikinę nuotaiką jame kurs didžėjus Pavelas – vienas iš filmo „Žiūrėk, koks garsas. Vilniaus garso sistemų kultūra“ (rež. Mikas Žukauskas, 2020), herojų.
Paroda veiks nuo birželio 14 d. iki 2024 m. sausio 28 d.
Parodos kuratorės: Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė, Regina Serbentienė, Anna Mikonis-Railienė, Renata Šukaitytė, Sonata Žalneravičiūtė
Parodos rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
Parodos organizatorius: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.
