– Girdėjau, kad aplinkiniai jus apibūdina kaip mokytoją, įkūrusį kino teatrą Alantoje. Kokia „Virintos“ įkūrimo istorija?
– Aš ne mokytojas, o mokyklos direktorius. Nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. vadovauju Alantos technologijos ir verslo mokyklai. Iš senųjų Alantos dvaro rūmų mokyklai persikėlus į naują pastatą, kilo idėja įrengti ir atskirą kino teatrą, mat iki tol filmus rodėme 100 kv. m. dvaro salėje, kurią norėjosi kiek pasaugoti.
Sumąstėm, kad kino teatrą reikia įrengti buvusioje dvaro ansamblio karvidėje. Čia sovietmečiu žmonės laikė gyvulius. Tvartas yra pačiame gyvenvietės centre, dvaro parko prieigose. Pasitarus su tuo metu rajono vyriausiuoju architektu dirbusiu Rimantu Narušiu, nusprendėme, kad jis naująjį kino teatrą suprojektuos, o aš padėsiu įgyvendinti. Šią idėją papasakojau tuometiniam finansų ministrui Romualdui Sikorskiui, kuris atstovavo Molėtų rajonui. Jam idėja patiko ir jis skyrė finansavimą. Tuomet prasidėjo statybos darbai. Pavyko susitarti, kad klijuotos medienos konstrukcijų įmonė „Jūrės medis“ už vagoną medienos pagamintų 16 metrų ilgio sijas, kurios laiko stogą iki šiol.
Kino teatrą atidarėme 1988 m. birželio 16 d. Šią dieną prisimenu labai gerai, nes Molėtų kino direkcija padovanojo albumą, kuriame ši data įrašyta. Tai buvo bene moderniausia kino salė visame rajone, nes turėjome amfiteatrą, o tai buvo retenybė. Iki Atgimimo 275 vietų salė buvo pilna, kartais net nebūdavo, kur atsisėsti. Vėliau, kai technologijos tobulėjo, žmonių vis mažėjo. Daug kas sakė, tarp jų ir R.Sikorskis, kad tokia veikla neatsipirks, kad geriau užsiimtumėm „videkais“. Bet Molėtuose užsidarius kino teatrui, filmų gaudavom tiesiai iš Vilniaus, iki kol 1995-aisiais nustojome juos rodyti ir patalpos virto sandėliu.
– Kino teatras virto sandėliu?
– Sendaikčių sandėliu. Išlupom sovietines kėdes ir toje erdvėje sandėliavome iš viešbučių gautus senus baldus. Naudojom ūkinėms reikmėms. Tačiau vieną dieną iš Sankt Peterburgo atvyko simfoninis orkestras – 70 žmonių! Juos atlydėjo tuometinis N.A.Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos rektorius, vaikystes praleidęs Lietuvoje. Susidomėję tuo pastatu, jie manęs paprašė jį parodyti, o užėję į vidų pliaukštelėjo delnais sakydami, kokia puiki ten akustika. Tą patį vakarą jie ten susiorganizavo repeticiją.
Taip ta erdvė atgijo ir kaip kino, ir kaip koncertų salė.
Atkraustėm dalį baldų ir nuo to laiko pradėjome galvoti, kaip atgaivinti kino teatrą. Nuo 2007 m. Alantoje vykstančio „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo organizatoriai taip pat pradėjo domėtis šia erdve. Pamenu, kaip prieš vieną iš suvažiavimų per mėnesį suklijavom 300 kv. m. plytelių ir perdažėm pastatą. Žinoma, tam ir vėl reikėjo investicijų. Tuo metu mums padėjo Sankt Peterburge konsulu dirbęs Dainius Numgaudis. Jis tarpininkavo tarp mūsų ir Švietimo ir mokslo ministerijos, kad objektą atgaivintume. Iš Filharmonijos Vilniuje gavom 100 jų nurašytų kėdžių. Taip ta erdvė atgijo ir kaip kino, ir kaip koncertų salė. Kai vyksta „Santara-Šviesa“, čia suvažiuoja apie 400 žmonių, ne visi telpa, bet susėda ant grindų. Tikimės, kad pavyks atnaujinti ir likusias 140 kėdžių.
– Vis tik tvartą paversti kino teatru – nelengvas darbas, ypač sovietmečiu, net jei tai buvo ir jo pabaigoje. Kaip prisimenate tą laiką? Ar buvo sunku įgyvendinti tokį sumanymą?
– Kažkaip įveikėme sunkumus – buvome jauni, o noras buvo didelis. Rajono valdžia neprieštaravo, netgi palaikė. Žinoma, Atgimimo sąjūdžio metais tai buvo rizikinga. 1989-aisiais surengėme Vasario 16-osios šventę, Kauno dailės kombinate net pasisiuvom Vytį, kurį pakabinome viename dvaro balkono krašte, o kitame kabojo Tarybų Lietuvos vėliava. Į šventę kviečiau ir rajono pirmąją sekretorę, bet ji neatvyko. Kvietėm ir kunigą, bet patalpų nešventinom. Jeigu būtų norėję, politikai galėjo laisvai mane nubausti. Bet priešingai, norėjo mane paskirti kolūkio pirmininku, o direktoriumi tapau net nebūdamas partijos nariu.
– Tai jums negaliojo ir kitiems kino teatrams taikytos kvotos: kiek pinigų turite surinkti, kiek ir kokių filmų parodyti?
– Su kino direkcija dirbome kaip kolegos, nebuvome jiems pavaldūs. Dirbome savarankiškai, todėl ir kainas nusistatydavome patys, ir savo bilietus turėjome. Netgi galėjome kai kuriuos filmus parodyti nemokamai. Iki šiol per „Santarą-Šviesą“ čia rodomi nemokami filmai, pavyzdžiui vienas iš paskutinių čia rodytų buvo Mindaugo Survilos „Sengirė“ ir kiti. Parodo čia ir tuos, kurie buvo filmuoti Alantoje – „Riešutų duoną“ arba „Tadą Blindą“.
– O ar dar atsimenate tuos filmavimo darbus?
– Manau, kad visiems šio krašto žmonėms, o ir man, savotiškai brangus „Tadas Blinda“. Šiandien iš mokyklos trečio aukšto matosi tas kalnas, į kurį filme šuoliavo žirgai. „Riešutų duoną“ taip pat puikiai atsimenu. Kai orkestras vedė tą karvę, kaip tik važiavau į Alantą, kur tuo metu turėjau vesti paskaitą. Palaukiau, kai pravedė – pravažiavau. Balys Bratkauskas yra aktorius ir režisierius, kilęs iš šito krašto. Jis mėgdavo čia, savo tėviškėj, ką nors sukurti.
– O jūs ir vadovavote kino teatrui? Kas dar jame dirbo?
– Kai kino teatras buvo dvaro pastate, jis veikė kaip „technikumo“ padalinys. Mokyklos bendruomenė jį ir aptarnavo. Kadangi remontavom savo išgalėmis ir reikmėms, savo reikmėms jį ir naudojom. Atskiro vadovo ar kino teatro direktoriaus nebuvo. Aparatinėje dirbo amžinybėje jau esantis Petras Katinas. Jam mirus, jo darbus perėmė jo sūnus ir jo motina. Ji prekiavo bilietais, o sūnus iki šiol dirba mūsų statybos brigadoje.
– Minėjote, kad filmus gaudavote iš Vilniaus. Ar turėjote galimybę juos rinktis?
– Tuo metu mano klasiokė Elvyra Valaikienė dirbo kino studijoje, ji ir parinkdavo tokių filmų, kokių kiti rajonai net negaudavo. Buvo įvairių žanrų ir, aišku, ta sovietinė dokumentika, kurią rodydavom labai retai, nes niekas mūsų necenzūravo. Molėtų kino direkcija džiaugėsi, kad rajone yra kino salė, netgi mums padovanojo kino rodymo techniką, kurios nereikėjo pirkti.
– Koks tuo metu buvo kino teatro lankomumas?
– Kiekvieną vakarą rodydavome po filmą. Tokioje gyvenvietėje nebuvo nei kavinių, nei restoranų. Kino teatras buvo vienintelė pramoga, na, be televizoriaus. Bet čia visuomet buvo pakankamai daug jaunimo, todėl kino teatras buvo populiarus. Filmų atvažiuodavo žiūrėti ir iš aplinkinių kaimų, net iš Molėtų.
Įsivaizduokite, bendrabučiuose gyvendavo apie 400 moksleivių. Jei nebūtų kino teatro, nežinia, ką jie veiktų. Taigi mūsų tikslas ir buvo užimti juos, kad jie kultūringai praleistų laisvalaikį, kiek draugysčių kino teatre užsimezgė! Dabar galvoju, kad čia mes labai daug ką užkardėm – ir nusikaltimų, ir girtavimų, ir t. t.
– Smalsu, kaip vyko kino teatro pavadinimo rinkimas? Daugelio statytų sovietmečiu – veikia kaip ideologiniai atributai, o „Virinta“ į tokius visai nepanašus.
– Labai paprastai, čia pat, už 50–70 metrų teka upė Virinta, ištekanti iš Virintų ežero ir įtekanti į Siesartį. Pagalvojome, kodėl taip nepavadinus ir kino teatro. Po to taip pat pavadinome ir mokykloje įkurtą sporto klubą. Jis iki šiol aktyvus, atstovauja Alantai ir Molėtams, ir respublikiniuose renginiuose. Tiesa, įkūrus kino teatrą iš nerūdijančio plieno pagaminome ir kino teatro iškabos raides. Dabar palikome tik „Virinta“, o kino teatrą jau nuėmėme, nes pastatas tarnauja ir kitomis progomis.
– Kaip „Virinta“ sugebėjo išlikti, kai aplinkiniai kino teatrai net Molėtuose užsidarė?
– Mes juo rūpinamės. Minėjau, kad kino teatras buvo paverstas sendaikčių sandėliu, tačiau iškaba nebuvo nuimta. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas – mums nekilo minčių jo privatizuoti. O ir kas galėtų šį pastatą panaudoti – neįsivaizduoju, tokioje gyvenvietėje jis patogus nebent tik kultūrinėms veikloms.
