Daugiau nei dvejus metus kurtas 20 min. trukmės filmas žiūrovą nukelia į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos pasaulį. Skambant paties Čiurlionio ir Mindaugo Urbaičio muzikai, trimatėje erdvėje prasideda pažintis su 60-ia tiek visiems puikiai pažįstamų, tiek rečiau matomų dailininko paveikslų. O žiūrovas, kaip teigia kūrėjai, pradėjęs kelionę kaip žmogus, netrukus supras esąs ne toks tolimas angelui…
Režisierė K.Buožytė 15min pasakoja apie virtualios realybės projekto kūrybos užkulisius.
– Koks buvo jūsų santykis su Čiurlioniu ir jo kūryba iki pradedant kurti projektą „Angelų takais“?
– Manau, mano santykis su Čiurlioniu buvo kaip ir daugelio lietuvių – jis šalia, su juo esu supažindinamas dar mokyklos suole, vardas gerai žinomas. Tačiau giluminė pažintis su Čiurlioniu prasidėjo tik kuriant „Angelų takais“. Tada man atsivėrė klodai, visas jo kūrybos kompleksiškumas, sudėtingas, gražus, nuoširdus menininko pasaulis.
– Ar yra Čiurlionio kūrinys, kurį šiandien galite vadinti sau artimiausiu?
– Negalėčiau taip pasakyti, nes su daugybe Čiurlionio kūrinių gera būti kartu. Bet, pavyzdžiui, pamenu, jog prasidėjus gilesnei pažinčiai su jo kūryba dar nebuvau apsilankiusi jo muziejuje Kaune, mačiau tik reprodukcijas. Yra toks Čiurlionio paveikslas „Miškas“ ir aš niekaip negalėdavau suprasti, apie ką tas „Miškas“ yra. Kai pirmą kartą nuvykau į muziejų ir pamačiau originalą, pastebėjau, kad medžiai – tai karaliai su karūnomis ir staiga tarsi nušvito: supratau, apie ką, kaip ir kodėl jis kūrė.
Tada ir atėjo mintis apie įsižiūrėjimą, kurį naudojame virtualioje realybėje. Kai žmogus į kažką įsižiūri, dalykai transformuojasi, priartėjama prie jo paveikslų. Tai atsirado iš labai asmeninės patirties.
– Kaip apskritai gimė mintis pasitelkti Čiurlionio kūrybą, kuriant ne ką kita, o virtualios realybės projektą?
– Buvo 2015-ieji. Tada pasirodė virtualios realybės patirtis „The Night Café“ – tai buvo pasivaikščiojimas po Vincento van Gogho paveikslą. Ji susilaukė labai daug dėmesio, žmonių atsiliepimų. Paskui pasirodė Salvadoro Dali kūrybos 360 laipsnių patirtis.
Pagalvojau – palaukite, bet juk turi atsirasti ir mūsų Čiurlionio kūrybos virtualios realybės patirtis, ir jis turi susilaukti dėmesio, būti naujai pamatytas. Atsirado ir mano asmeninis tikslas: kaip į virtualią realybę perkelti ne tik paveikslą, bet ir suteikti emociją, pasikviesti žiūrovą į menininko pasaulį?
Man labai patinka, kai Rokas Zubovas, pristatinėdamas Čiurlionio paveikslus sako, jog kiekvienas paveikslas yra kaip langas į menininko pasaulį. Kurdami virtualią realybę mes ir stengėmės peržengti to lango ribas, suteikti progą pabūti Čiurlionio pasaulyje.
– Kas sekė toliau? Kaip ši idėja rutuliojosi iki to, kad projektas buvo sukurtas ir jau netrukus jį bus galima išvysti Nacionalinėje dailės galerijoje?
– Kai gimė ši mintis, su virtualia realybe iki tol nebuvau dirbusi. Paskambinau Vitalijui Žukui, kūrybos prodiuseriui. Papasakojus idėją paaiškėjo, kad jis pats yra didelis Čiurlionio fanas ir iškart pasakė: „Taip, darom“. Nors jam visa tai taip pat buvo nauja.
Vyko ilgas kūrybos procesas: gilinimasis į Čiurlionio kūrybą, į technologijas, svarstymai, ar kuriame šalmui, ar kompiuteriui, ar telefonui – perėjom labai daug tyrinėjimo stadijų, kol galiausiai priėjome prie minties apie realiu laiku kuriamą grafiką, kad tai būtų kuo didesnė kokybė, kad galėtumėm turėti visas transformacijas ir interaktyvumą, kadangi mūsų tikslas ir buvo leisti žiūrovui pasijausti Čiurlionio pasaulio dalimi. Pasaulio dalimi dažniausiai jautiesi tuomet, kai gali kažkaip paveikti aplinką – būtent ši technologija mums leido tai padaryti.
Prie mūsų prisijungė baltarusių kompanija, atlikusi visą programavimo dalį. Lietuvių komanda dirbo prie animacijos, 3D modeliavimo ir pan.
Prie kūrinio iš viso dirbome daugiau nei dvejus metus. Darius mėgsta sakyti, kad pirmus metus sukūrėme 25 proc. kūrinio, o antrus – likusius 75 proc. Nes pirmais metais buvo labai daug ieškojimų, bandymų, ėjimo prie subtilumo, kuris buvo reikalingas siekiant perteikti menininko sielos dalelę.
– Esate kino režisierė ir dramaturgė. Ar tie principai, kurie veikia kine, iš dalies galėjo būti pritaikyti dirbant prie šio projekto? Ar čia viską reikėjo daryti kitaip?
– Manau, kad viskas yra pritaikoma. Vis tiek yra tam tikras siužetas, kulminaciniai momentai. Tačiau čia dirbi ne su plokštuma, o su erdve – beje, ne tik kalbant apie vaizdą, bet ir apie garsą. Tai buvo nauja ir labai įdomu.
Sunkiausias kilęs klausimas: kaip nukreipti žiūrovo dėmesį? Nes žiūrovas, atsiradęs 360 laipsnių erdvėje, yra laisvas žiūrėti, kur tik jis nori. Tai turbūt buvo didžiausias iššūkis, bet jis buvo labai smagus.
– Virtuali realybė kuria ir visai kitokį žiūrovo santykį su kūriniu. Ar šis aspektas jums buvo įdomus iš režisūrinės pusės? Ir ar po šio projekto virtuali realybė „užkabino“ – ar toliau dirbat, planuojat dirbti su šia forma?
– Taip, ši forma įdomi, tačiau kol kas labai sudėtinga su jos platinimu. Filmams yra sukurta visa infrastruktūra, o čia reikia vieno aparato vienam žiūrovui ir tos infrastruktūros sukurta dar nėra. Dėl to užtruko, kol galiausiai galim rodyti filmą Lietuvoje. Sukūrus kūrinį tikrai labai norisi jį parodyti – ne tik po festivalius pavažinėti, bet ir savo šalyje kiek įmanoma daugiau žmonių su juo supažindinti. Tačiau platinimas kol kas yra didelis iššūkis.
Tačiau ar tai yra virtuali realybė, ar kinas, visa tai vis vien yra apie turinį. Svarbu rasti temą, kuri yra įdomi ir tinkama virtualiai realybei. Čiurlionio kūrybai virtuali realybė yra labai tinkama ir leidžia padaryti tai, ko kine niekaip negalėtum perteikti. Tapyba ir muzika virtualioj realybėj susitinka ir atsiranda kažkoks papildomas lygmuo.
Jei aptinki tokią medžiagą, tuomet dirbti su virtualia realybe yra labai įdomu. Dabar dirbame prie Vilniaus istorijų, Vilniaus universiteto projekto, kuris taip pat yra kuriamas virtualioje realybėje.
– Projektas „Angelų takais“ spėjo pakeliauti po pasaulį ir būti apdovanotas. Kuri stotelė šiame kelyje įsiminė ryškiausiai?
– Turbūt tai buvo Venecijos bienalė. Labai didelė garbė pakliūti į šį festivalį, jis tikrai prestižinis, atranka didžiulė. Tai kaip svajonės išsipildymas, nes kai kuri kiną, visada nori pakliūti arba į Kanus, arba į Veneciją – į festivalius grandus. Kai buvome atrinkti, labai džiaugėmės.
– Kokios buvo tarptautinės auditorijos reakcijos? Kiek Čiurlionis buvo žinomas užsienio žiūrovams?
– Labai norėtųsi kuo daugiau žmonių supažindinti su Čiurlioniu, nes tarptautinei auditorijai jis nėra labai pažįstamas. Tačiau žmonių reakcijos buvo labai stiprios, ypatingai vyresnės auditorijos. Ir vėliau jie rodydavo susidomėjimą Čiurlionio kūryba.
O reakcijų sulaukėme įvairiausių, tačiau labai džiugindavo, kai žmonės sakydavo: „Noriu dar kartą“. Ir taip nutikdavo pakankamai dažnai.
Ir iš tiesų, mes patys dirbome ilgai, daugiau nei dvejus metus, tačiau nuo šito darbo, atrodė, visai nepavargsti. Nes Čiurlionio kūryboje yra labai daug pozityvios energijos. Kai pabūni jo pasaulyje, pats procesas pradeda atrodyti labai džiaugsmingas – man anksčiau neteko jokiame panašiame procese sudalyvauti.
