Dar daugiau, tokio dvigubo įvertinimo nėra sulaukusi jokia kita juosta istorijoje, tik naujausias indų režisieriaus Shaunak Sen projektas „Visa, kas kvėpuoja“ (2022).
Dvejose „Nepatogaus kino“ konkursinėse programose („Žaliojoje“ bei „Naujojo balso“) dalyvaujantis kūrinys pasakoja apie brolius Nadeemą ir Saudą, gyvenančius Delyje, viename labiausiai užterštų miestų planetoje. Pastaruosius dvidešimt metų jiedu herojiškai gelbėja dėl kenksmingo oro iš dangaus masiškai krentančius juoduosius peslius – gyvenvietės ekosistemai itin reikalingus plėšriuosius paukščius.
Nadeemas ir Saudas juos nuo pat vaikystės žaismingai vadina „aitvarais“, kuriuos šie didingi vanagų šeimos atstovai iš tikrųjų primena. Rūsyje įkurtoje kuklioje klinikoje broliai jau pasirūpino daugiau nei 20 000 pacientų. Žinoma, iš naujo išskleisti sparnus pavyko tikrai ne visiems.
Su ekologinės misijos aplinkybėmis žiūrovai supažindinami palaipsniui. Šiam tikslui kūrėjai pasitelkia jaunąjį klinikos pagalbininką Saliką, savo vyresniems kolegoms užduodantį begalę klausimų. Jo smalsumo dėka sužinome, kad Delio padangę juodai nuspalvinantys „aitvarai“ miestui dramatiškai svarbūs dėl puotavimo sąvartynuose – kasdien jie suvalgo bent po pusę tonos atliekų, smarkiai teršiančių orą.
Kūrinyje daug dėmesio skiriama Sizifo darbą primenančioms dokumentuojamų vyrų pastangoms. Saudas savo siekį prisidėti prie taršos mažinimo vadina „mažu pleistru ant Delio žaizdos“. Nenuostabu, kad veikėjai nuolat susiduria su vidine dilema, kurioje jų asmeniniai gyvenimai grumiasi su rūpesčiu dešimtimis kasdien atgabenamų naujų pacientų.
Tačiau nepaisant kartais nusvyrančių rankų ir finansinių sunkumų, gelbėtojų trijulė savo misijos neapleidžia bei stengiasi išsaugoti kiekvieną paukštį. Net jeigu tam prireikia perplaukti užterštą ežerą ar atlikti sudėtingą operaciją dingus elektrai. Net jeigu už durų siaučia gyvybei pavojingi religiniai protestai.
„Visa, kas kvėpuoja“ savo herojų begaliniame ryžte atranda viltį.
„Visa, kas kvėpuoja“ savo herojų begaliniame ryžte atranda viltį. Viltį, jog žmonės savyje nešiojasi užtektinai gėrio, kuris būtinas norint atkurti pačių gyventojų pažeistą miesto ir gamtos balansą. Kūrėjai tai žiūrovams perteikia vaizduojant stebuklingas akimirkas iš 400 valandų per du su puse metų filmuotos medžiagos.
Nuoširdi Saliko šypsena, vienam iš peslių ką tik nugvelbus jo akinius, tiesiog spinduliuoja užkrečiama meile gyvūnams. Viltingumą galima pajusti ir išvydus jo marškinių kišenėje priglaustą burunduką, kurį vaikinas į kliniką gabena Indijoje populiariu tuktuku, perpildytu kartoninių dėžių su sužeistais paukščiais.
Kaip ir sufleruoja filmo pavadinimas, jis savo žvilgsnį kreipia ne tik į žmones ar paukščius. Režisierius Shaunak Sen kviečia įsižiūrėti net į smulkiausius Delio ekosistemos dalyvius. Kinematografų komanda į tokius kadrus sutalpino stebėtinai daug kūrinio temas reprezentuojančios informacijos, o tai atlikti gebėjo be galo išradingai. Štai ekrane iš arti stebime kameros sekamą vabalą, ropojantį šiukšle tapusiu medžiaginiu maišu, ant kurio susikaupusios lietaus balutės atspindžio po kelių sekundžių staiga pastebime pilkame danguje praskrendantį lėktuvą.
Kūrėjai tai žiūrovams perteikia vaizduojant stebuklingas akimirkas iš 400 valandų per du su puse metų filmuotos medžiagos.
Apgalvotas kameros darbas fiksuojant prie užteršto miesto prisitaikyti bandančius gyvūnus atliko svarbią funkciją siekiant komplikuotas emocijas keliančius vaizdinius perteikti lyrišku stiliumi, kuris dera su poetiška kūrinio visuma. Ilgai besitęsiantis bendro plano kadras, rodantis šiukšlynu ropojantį vėžlį, savo paprastumu leidžia suprasti, kad Delyje tai – ne anomalija. Tai tiesiog naujoji realybė. Šį reiškinį nufilmuoti buvo įmanoma kur kas dramatiškiau, tačiau režisierius žiūrovų nesirinko šokiruoti ar moralizuoti. Leisdamas kadrui kvėpuoti, jis dar ir suteikė auditorijai laiko atkreipti dėmesį į šiukšlyno fone nesufokusuotą skubančio miesto panoramą.
Tokiu pat ramiu stiliumi mes sužinome ne vieną neįtikėtiną detalę, primenančią apie mutuojančią Delio ekosistemą. Pavyzdžiui, pasirodo, jog juodieji pesliai į savo lizdus reguliariai tempiasi gatvėje rastas cigarečių nuorūkas, atbaidančias nuo vabzdžių bei parazitų. Tai įsisaviname besiklausant už kadrų skambančių Nadeemo ir Saudo balsų, kuriuos papildo gydomų paukščių vaizdai. Šie montažai efektyviai naudojami kaip filmo struktūros klijai. Poetiški brolių svarstymai apie žmonių ir gyvūnų ryšį tuo pačiu dar veikia ir kaip meditacinė, ir kaip susipažinti su pagrindiniais veikėjais leidžianti priemonė.
Režisierius žiūrovų nesirinko šokiruoti ar moralizuoti.
Žiūrovai turi galimybę išgirsti ne vien poetiškus brolių monologus ar stebėtinai komiškas klinikoje besidarbuojančios trijulės diskusijas, bet ir pasiklausyti pokalbių tarp miesto ir gamtos. Atkreipti dėmesį į šiuos kontrastingus dialogus kūrinys siūlo iš lėto tyrinėdamas Delio užribius. Strategiškas garso dizainas tikslingai užgožia automobilių ir žmonių šurmulio garsus, akcentuojant tyrą gyvūnijos pasaulio skambesį. Hipnotizuojančiu būdu ausį pasiekiantys gamtos pašnekesiai ragina susimąstyti apie tai, kas miesto ekosistemoje lieka nepastebėta ir pamiršta daugumos žmonių.
Džiaugiuosi, kad ši neeilinė šeimos „verslo“ istorija sulaukė tokio rūpestingo bei kruopštaus pasakojimo. Smagu ir dėl to, kad prie jo populiarumo prisidėjo JAV Kino meno ir mokslo akademija – „Visa, kas kvėpuoja“ šiemet buvo nominuotas „Oskarui“, kas tikrai išplėtė potencialią kūrinio auditoriją.
Būtent apie filmo žiūrovus galvoti pradėjau vos jam pasibaigus. Svarsčiau, ar po emocingos kulminacijos žmonės iš savo vietų pakils įkvėpti pasakojimo apie kasdienius herojus? O galbūt nuviliančios ekologinės realybės svoris masėms pasirodys per sunkus? Kitaip nei filme kritusių „aitvarų“ atveju, kokios būklės kiekvienas paliksime Nadeemo ir Saudo kliniką, priklausys tik nuo mūsų pačių.
Filmą „Visa, kas kvėpuoja“ festivalyje „Nepatogus kinas“ nuo spalio 12 dienos galite išvysti tiek kino salėse, tiek ir specialioje virtualioje platformoje. Informaciją apie seansus rasite čia.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“
