Trumpi humoristiniai ir vulgarūs pasakojimai kviečia ne tik atvirai kalbėti apie seksą, bet ir jame atrasti moters perspektyvą, susipažinti su jos intymiausiais išgyvenimais. Čia rasime moterį, įsimylėjusią savo dulkių siurblį, atvirus merginos pasakojimus apie pirmuosius kartus bei penkis padavimus apie „dulkinimąsi“.
S.Baumanė yra latvių kilmės filmų režisierė, rašytoja, animatorė, šiuo metu gyvenanti Brukline, JAV. Ji yra sukūrusi septyniolika prestižinius apdovanojimus pelniusių trumpųjų filmų. 2022 metais „Tribekos“ kino festivalyje pasirodė jos naujausias filmas „My Love Affair With Marriage“ (2022), kuris buvo nominuotas tarp geriausių animacinių filmų Europos kino apdovanojimuose (2022), skelbia asmeninis režisierės puslapis.
Kaip rašo pati menininkė, jos kūrybai stiprią įtaką darė Rytų Europos iliustratoriai bei grafikai, tarp kurių ir lietuvių dailininkas, grafikas ir režisierius Stasys Eidrigevičius. Savo darbuose S.Baumanė nori kalbėti apie tai, ką jaučiame, bet ne visada drįstame pasakyti – ką iš tiesų reiškia eiti pas dantistą, užsiimti seksu ar kentėti nuo depresijos.
Festivalio metu išvysime 2001–2014 m. režisierės sukurtus trumpus filmus. Plačiau apie jos retrospektyvą pasakoja programos kuratorė Laima Graždanoviča (Rygos tarptautinis trumpųjų filmų festivalis „2ANNAS“).
– Kuo S.Baumanė išskirtinė animacijoje?
– Mano nuomone, ji išskirtinė tuo, kad turi absoliučiai savitą stilių, savas patirtis. Jos filosofinis išsilavinimas vienareikšmiškai prisidėjo. Kalbėdama ji dažnai sulygina animaciją ir filosofiją. Pasak jos, tiek viena, tiek kita kalba abstraktais.
Taip pat ir jos dvilypiškumas. Vienu metu ji jungia du skirtingus pasaulius – Rytų Europos ir Amerikos. Tai kuria unikalų derinį. Signei nesvetimas metaforiškas ar net mitinis pasaulio suvokimas. Ji dažnai pasitelkia simbolinę kalbą ir tai ją išskiria iš kitų Vakarų kultūros menininkų. Mano nuomone, Signės pasakojimai labiau filosofiški nei erotiški.
– Galiausiai, žinoma, ir tai, kad ji pati yra moteris.
– Signė – neeilinė režisierė, drąsiai kalbanti apie moters seksualumą kaip tokį. Jos naujausiam filmui „My Love Affair With Marriage“ (2022) šalies prezidentas Edgaras Rinkēvičius pasidalintame vaizdo įraše negailėjo simpatijų ir rekomendacijų.
– Kaip režisierė vertinama savo gimtojoje šalyje, Latvijoje?
– Žmonės tikrai ją žino, ypač dėl jos filmo „Rocks in My Pockets“ (2014). Jame vyrauja tokios temos kaip emocinė sveikata ir iš kartos į kartą perduodamos traumos. Filmas buvo itin palankiai sutiktas ir sugebėjo paliesti kiekvieną, ypač moteris. Vaizduojamos patirtys buvo kiekvienam pažįstamos.
Tačiau net ir prieš šį filmą Signės vardas buvo girdimas plačiai. Ji atvirai kalbėjo temomis apie seksą. Jos trumpieji filmai „Paplepėkim apie seksą“ („Teat Beat of Sex“) ir kiti darbai – pasakysiu tik tiek – ne visi buvo pasirengę Signės laisvumui. Galbūt dalis vis dar nėra.
– Festivalyje pristatoma retrospektyva susitelkia į moters perspektyvą seksualiniuose patyrimuose. Kodėl moteriško seksualumo tema mums vis dar tabu?
– Tai sunkus klausimas. Viena aišku – Signė moters perspektyvą kuria genialiai. Pavyzdžiui, minėtas dviejų dalių filmas „Paplepėkim apie seksą“ buvo sukurtas stereotipų pagrindu. Inspiracijos ji sėmėsi ir iš to, ką su mumis padarė popkultūra ar šiuo metu daro socialinės medijos. Viename interviu Signė atskleidė, kad šiam filmui įkvėpimo jai suteikė praeityje įvykęs pokalbis su vyru. Ji pasiteiravo, ar jis žinantis, kodėl moterys dėvi kelnaites. Vyras atsakė: „Tam, kad jas galėčiau numauti.“
Manau, moteriškos perspektyvos praeityje mums ypač trūko – kiekvienas iš mūsų turėtų pažinoti savo kūną. Signės kūryba padeda šį prarastą santykį susigrąžinti, jį išlaisvinti.
– Kikename ir raustame filmuose stebėdami vulgarumą, tačiau mūsų pačių išgyvenimai yra mažų mažiausiai panašūs į tuos, kuriuos išgyvena pagrindiniai herojai. Ką žiūrovui pasiūlo animacijos žanras? Ar jis kuria distanciją, ar kaip tik – priartina žiūrovą?
– Animacija tikrai leidžia lengviau kalbėti apie komplikuotas temas. Ypač apie kūniškas patirtis. Manau, dauguma dalykų, kuriuos matome Signės darbuose, būtų sunkiai atvaizduojami vaidybiniame filme. Galbūt tokiu būdu juos priimti būtų žymiai sunkiau, nei tada, kai jie pavaizduoti animacijoje. Animacija kartais leidžia pamatyti tai, ko negalime pamatyti.
– Dviejų dalių trumpajame filme „Paplepėkim apie seksą“ pati S.Baumanė įgarsina pagrindinės herojės balsą. Ar galime tai laikyti autobiografiškais pasakojimais?
– Mums reikėtų paklausti jos. Signė mini, kad kai kurios vaizduojamos situacijos yra autobiografiškos, tačiau bendrai į jas turėtume žiūrėti kaip į savotišką tyrimą, kurį ji sukaupė iš kitų istorijų.
Kai situacijos atpažįstamos pasidaro nebesvarbu, ar tai jos, ar kieno nors kito patirtys. Tačiau gero kūrėjo bruožas – gebėjimas remtis asmenine patirtimi. Gal vietoj to galėtume paklausti ne ar, o kiek autobiografiški šie pasakojimai.
– Pastaruoju metu vis dažniau kritikuojamas moters kaip objekto vaizdavimas filmuose, joms atsirandant tik šalia vyriškų herojų. Kita problema – moterų vaizdavimas per vyrišką žvilgsnį. Tačiau čia stengiamasi kuo labiau atskleisti moterišką perspektyvą, pačius asmeniškiausius išgyvenimus. Kaip režisierės kūryba atsiskleidžia feminizmo kontekste?
– Manau, jos darbuose mes galime viską pamatyti per moterišką žvilgsnį. Ji lengvai sugeba atskleisti atvirą ir nesuvaržytą moters perspektyvą. Jos herojai ar personažai nėra aukos. Atvirkščiai – šiuose filmuose moterys inicijuoja seksualinį santykį, drąsiai apie jį kalba ir imasi veiksmų. Moters geismas nėra gėdingas.
Latvijoje ji ypač išsiskiria savo atvira retorika apie moters kūniškus malonumus. Praeitais metais Latvijoje vyko diskusija apie tai, kiek dažnai tai reprezentuojama filmuose. Visi sutikome, kad tai yra itin retas reiškinys. Na, o Signės filme „Nataša“ moteris įsimyli savo dulkių siurblį. Jame drąsiai išreikštas moters kūniškas pasitenkinimas, džiaugsmas dėl to, kad esi moteris ir kad tai tavo kūnas. Tad taip, Signė tikrai įsirašo į feministinį kontekstą.