Paskui atvažiavo trisdešimt moksleivių ir savaitę kūrėme tris partizaniškus filmus (nuo idėjos, scenarijaus – iki montažo), susiskirstę į tris kino komandas.
Ir štai – trys moksleiviški partizaniški filmai sukurti, premjera Andrioniškio kultūros namuose įvyko, išdalinti geriausio aktoriaus/aktorės/filmo apdovanojimai ir jaunieji kinematografininkai išsiskirstė. (Filmus į internetą įkelsime netrukus, galėsite pasidžiaugti ir jūs.)
Dirbo trys komandos po 12 žmonių – jauniausiųjų „Žalčių“ komandą bandžiau konsultuoti aš, vyresnių „Nuskurusių šunų“ kino komandai vadovavo režisierius Linas Mikuta. O vyriausiųjų „Pušies kuopai“ – režisierius Giedrius Tamoševičius su aktorium Šarūnu Gedvilu. (Visoms grupėms talkino operatorius Povilas Baltinas.)
Belieka apibendrint. Tai buvo sudėtingiausia ir, ko gero, sėkmingiausia iš mūsų organizuotų stovyklų. Nėr paprasta per šešias dienas sukurti tris originalius trumpo metražo vaidybinius/istorinius filmus su netikėtais scenarijais – lengvai ir laisvai džiazuojant pokario tema, kuri mūsų tautiniame kine kitąsyk fiksuojama pernelyg atsargiai, tradiciškai ir sunkiasvoriškai. Manau, kad jau ir patys scenarijai rodo augančios kartos galimybes, tai buvo gan aukštas pilotažas.
Kultūros taryba šios stovyklos neparėmė, kaip ir kitų mūsų teiktų literatūrinių ar kinematografinių projektų apie pokarį, tad ypatingai dėkui prisidėjusiems – Amerikos lietuvių bendruomenei (Čikagos, Niujorko ir Hardfordo lietuviams), Utenos Šaulių kuopai bei kitiems geranoriškiems asmenims, sušelpusiems uniformomis, ginklais, rekvizitu.
Bet esminis stovyklos momentas netgi ne kinematografinis, o pilietinis/psichologinis: persikūnijimai ir pokario istorijos patyrimai leido moksleiviams savo kailiu (tiksliau – savo sparnais) pakilti virš vienos kurios nors pusės „teisumo/niekšingumo“ bei pažvelgti į tą komplikuotą laikotarpį panoramiškiau, nebeteisiant, tiesiog stebint, liūdint, priimant, pagerbiant.
Kai vaikai ėmėsi interpretuoti ir stribų, ir išdavikų, ir rusų karininkų biografijas, bandydami pajausti/suprasti juos savimi, regis, atsivertė įdomus savimonės puslapis – mes esame visa tai, kas vyko... Mes – ne tik kuri nors viena pusė. Mumyse telpa ne tik partizaniškumas; deja, stribiškumas mūsų visuomenėje irgi puikiai suvokiamas bei grėsmingai pulsuojantis.
Kitąmet žadame imtis trėmimų temos. Su tokiais vaikais, kokie buvo susirinkę šiemet, galima pasiekti itin rimtų rezultatų netgi be kultūros tarybų ar kitų (pavadinkime) kino centrų...
II
Vaikai išsiskirstė, stovykla baigėsi, bet partizaniška tema – ne.
Kažkada Nacionaliniame dramteatry buvau pastatęs spektaklį „Bunkeris“, kuriame vaidino du puikūs aktoriai beigi bičiuliai – G.Storpirštis ir M.Jampolskis. Pirmasis įkūnijo partizanų vado Dzūko asmenybę, antrasis – vaikų rašytoją K.Kubilinską, išdavusį Dzūką ir kitus partizanus.
Spektaklis Baltijos teatrų festivalyje pelnė porą apdovanojimų už režisūrą ir pagrindinį vaidmenį. Buvo sėkmingai rodomas 10 metų, prieš metus išleistas pensijon, nors dar regėjosi pakankamai gyvas ir sveikas.
O štai šovė post'stovyklinė mintis paklydėlė: kadangi mūsų sodybos kieme šiaip ar taip atsirado profesionalus, filmavimui tinkamas erdvus bunkeris, galima būtų nebrangiai pažaisti istorinį kiną (juolab, kad didžioji spektaklyje „Bunkeris“ eksponuojamų dokumentinių tekstų dalis vyko būtent Dzūko bunkeryje). O ką, jei imti ir nufilmuoti spektaklį, truputį jį „sukininant“? Marius Jampolskis ir Gediminas Storpirštis sutiko nusifilmuot be didelių honorarų, tiesiog „vardan Tos“, vasario 16-osios šimtmečiui.
Į kino tarybas turbūt nė nebeverta su tokiom temom kreiptis, bet gal verta kreiptis į žmones ar kokias pilietiškumą puoselėjančias firmas ir susirankiojus kažkokią bent minimalią sumą (jei, aišku, kas nors suaukotų?), imti rudeniop ir nufilmuoti „Bunkerį“ be didelių „mandrysčių“?
Čia tokia mintelė, kaip Dievui į langą pasibelsti: jeigu, tarkime, atsirastų 100 aukotojų po 100 eurų, Naujiems Metams turėtume pilnametražį istorinį mažo biudžeto filmą. Beje, panašiai be Valstybės paramų buvo sukurtas ir „Trispalvis“ dalyvavęs gerviškose geriausio filmo nominacijose.
(P.S. Dėl visa ko: viešoji įstaiga „A PROPOS STUDIJA“ a/s LT427044060001145785, ačiū)
