Kad ir kaip norėtųsi, apeiti to, kas akivaizdu, nepavyks, todėl belieka dar kartą atsidusti ir pripažinti – W.Alleno filmai seniai prarado pulsą. Negyvybingi, nejuokingi ir pavargę jie kartoja tas pačias mintis, ištariamas vis tų pačių personažų lūpomis.
Nepaisant to, režisieriaus gerbėjai kasmet su dideliu entuziazmu laukia, kol vėl galės atsidurti hermetiškame W.Alleno pasaulyje, kur skamba lengvi džiazo garsai ir puikai pažįstamas režisieriaus balsas. Nes žiūrovams patinka geros tradicijos, o W.Alleno filmai yra kaip giminės susitikime pasirodantis kadaise šmaikštus, tačiau dabar vis dažniau „prašaunantis“ dėdė – rudeniop smagu pasimatyti, kad ir dėl „senų laikų“.
W.Alleno filmai yra kaip giminės susitikime pasirodantis kadaise šmaikštus, tačiau dabar vis dažniau „prašaunantis“ dėdė – rudeniop smagu pasimatyti, kad ir dėl „senų laikų“.
Šiemet W.Allenas paruošė susitikimą su „Aukštuomenės klubu“ (Café Society), nukeliančiu į 4 deš. Los Andželą. Čia iš Niujorko atvyksta Bobis, norintis įsitvirtinti kino industrijoje, o jį globoti imasi dėdė Filas – pripažintas Holivudo ryklys. Kilti karjeros laiptais Bobiui sekasi sunkiai, tad visą dėmesį jis skiria savo naujajai meilei – Filo sekretorei Vonei. Tačiau jos širdis, deja, jau užimta.
Bobis sugrįžta į Niujorką, tampa „mafijozo“ brolio įkurto aukštuomenės klubo vadybininku, susipažįsta su savo gražuole žmona. Ir kaip tik tada, kai gyvenimas, rodos, jau stoja į vėžes, apie save vėl primena sena meilė.
Siužetas paprastas, gal net kiek per daug. Sketčą primenantis scenarijus, ištemptas iki 96 min., prailgsta, o filmo negelbėja nei prėskas humoras, sulaukęs itin santūrių publikos reakcijų, nei W.Alleno balsas, „atliekantis“ pasakotojo vaidmenį – šįkart šis motyvas atrodė niekaip dramaturgiškai nepateisintas.
Sketčą primenantis scenarijus, ištemptas iki 96 min., prailgsta, o filmo negelbėja nei prėskas humoras, sulaukęs itin santūrių publikos reakcijų, nei W.Alleno balsas, „atliekantis“ pasakotojo vaidmenį – šįkart šis motyvas atrodė niekaip dramaturgiškai nepateisintas.
Bet tai, tikriausiai, neturėtų stebinti, nes didžiausia W.Alleno filmų tradicija neabejotinai yra pats W.Allenas. Mes jį girdime, neretai ir matome. Tad net tada, kai pats režisierius nevaidina, tradicinio „aleniško“ personažo vaidmuo neretai perduodamas kam nors kitam.
Šįkart jaunuoju W.Alleno alter ego tapo Bobį vaidinantis Jesse Eisenbergas, tačiau būtent šis režisieriaus pasirinkimas privertė gūžčioti pečiais, mat susikaustęs ir neryžtingas aktorius, nors ir priminė neurotiškus W.Alleno kurtus personažus, atrodė pernelyg tolimas iš naivaus romantiko galantišku vyru tapusio Bobio personažui.
Sprendimas pagrindiniam moters vaidmeniui rinktis Kristen Stewart taip pat galėjo pasirodyti kvestionuotinas, tačiau reikia pripažinti, jog antrojoje filmo dalyje įvykęs įtikinamas pesonažo charakterio virsmas yra aktorės meistrystės įrodymas – kone visiems filmo aktoriams teko dorotis su ganėtinai plokščiais personažų charakteriais, tad įvertinimo nusipelno kiekvienas bandymas išlipti iš nuobodaus šablono.
Paradoksalu, tačiau pirmasis skaitmeniniu būdu nufilmuotas režisieriaus kūrinys į auksinio Holivudo laikus žvelgia perdėm sentimentaliai ir todėl ne vieno kritiko jau buvo pramintas W.Alleno meilės laišku kinui.
Trafaretiški šįkart buvo ne tik personažai, bet ir filmo temos. Palikus nuošalyje žaismingą meilės istoriją, į akis krenta filme pulsuote pulsuojanti nostalgija prabėgusiam laikui. Paradoksalu, tačiau pirmasis skaitmeniniu būdu nufilmuotas režisieriaus kūrinys į auksinio Holivudo laikus žvelgia perdėm sentimentaliai ir todėl ne vieno kritiko jau buvo pramintas W.Alleno meilės laišku kinui. Šį nostalgijos įspūdį dar labiau sustiprina koloritas – kone kiekvienas šiltos šviesos pripildytas filmo kadras atrodo tarytum nufilmuotas „auksinę valandą“, prieš pat nusileidžiant saulei.
Galbūt todėl žiūrint „Aukštuomenės klubą“ galvoje vis šmėstelėdavo režisieriaus karjeros saulėlydžio metafora, kurią vis vijau iš savo minčių – atrodė, kad ji pernelyg akivaizdi ir banali (nes tokia ir yra). O gal tiesiog norėjosi tikėti, kad jai dar per anksti, net jei visi ženklai mums rodo priešingai.
