Pasidairykime į 2025 metų lietuviško kino pažadus.
1
„Naktinis seansas“, rež. Algimantas Puipa
Kol pradedančiuosius režisierius labiausiai domina kasdienybės realizmas, jau beveik 50 metų aktyviai kuriantis Algimantas Puipa lieka ištikimas magiškojo realizmo ir siurrealizmo persmelktoms istorijoms. Naujasis filmas vėl klaus – kas yra tikra, o kas susapnuota?
Išeities taškas toks: laikrodininkas Ovidijus Morkus užklysta į paslaptingą kino teatrą, rodantį lovoje miegančią kino žvaigždę Lizą, ir tą akimirką jo gyvenimas pasikeičia. Kino teatre sutikta mergina Olimpija pradeda lydėti Ovidijų keistais kinematografiškų sapnų labirintais. Jų tamsoje krebžda paslaptingi kino koncerno valdininkai, tarp ištikimų žiūrovų ieškantys aukų ir savo ankštuose kabinetuose perrašinėjantys jų likimus: žūti po automobilio ratais, lėktuvo katastrofoje ar ištiktam insulto ramiai miegant lovoje. Ar veikėjams ir žiūrovams lemta prabusti?
Filmas sukurtas pagal Jaroslavo Melniko kūrybos motyvus.
Kinuose nuo sausio 10 dienos.
2
„Pietinia kronikas“, rež. Ignas Miškinis
Komedija nukels į laukinio kapitalizmo laikų Šiaulius, vadinamąjį Pietinį miesto rajoną ir pasakos septyniolikmečio Rimanto brendimo istoriją. Vaikinas žaidžia regbį, domisi muzika, su geriausiu draugu nelegaliai stumdo įvairias prekes turguose ir mano, kad gyvenime svarbiausia yra pinigai, fizinė jėga ir statusas. Tačiau viskas pasikeis, kai Rimantas sutiks Moniką. Mergina supažindins vaikiną su visai kitu – literatūros, kultūros ir alternatyvių galimybių – pasauliu.
Lapkritį „Pietinia kronikas“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu tarptautiniame Talino kino festivalyje. Konkurso žiuri akcentavo, kad ši kino kelionė laiku po postsocialistinę Lietuvą pasirodė įtikinama tiek vizualiai, tiek muzikaliai, tiek pačios istorijos prasme: „Filmas realistiškai ir su humoru parodo tą laiką, kai pasaulis posovietinėse šalyse buvo apsverstas aukštyn kojomis“.
Filmas sukurtas pagal bestseleriu tapusį Rimanto Kmitos to paties pavadinimo popromaną.
Kinuose nuo sausio 24 dienos.
3
„Apsilankymas namuose“, rež. Šarūnas Bartas
Tai vienuoliktasis režisieriaus ilgametražis filmas. Sausį jo premjera įvyks Roterdamo kino festivalio konkursinėje programoje „Big Screen“. Filmas pasakos apie jauną moterį Simoną, sužinojusią apie artėjančią močiutės mirtį ir todėl po ilgos pertraukos nenoromis grįžtančią į savo tėvų namus atokiame Lietuvos kaime. Čia ji vėl susidurs su žiauria realybe, paženklinta tėvų alkoholizmo, skurdo ir tarpusavio barnių.
Roterdamo kino festivalis taip pristato filmą: „Režisierius be užuolankų nagrinėja šeimos santykių lūžius, fiksuodamas įtampą ir kunkuliuojančias nuoskaudas kaimo namų ūkyje, izoliuotame geografinio ir emocinio atstumo“.
Premjeros data Lietuvoje kol kas nežinoma.
4
„Akiplėša“, rež. Saulė Bliuvaitė
Saulės Bliuvaitės triumfas Lokarno kino festivalyje ir geriausio metų atradimo nominacija Europos kino apdovanojimuose, neabejotinai, buvo vieni ryškiausių praėjusių metų lietuviško kino įvykių. Šiemet pagaliau sulauksime filmo premjeros ir Lietuvoje.
Drama pasakos apie trylikametes drauges Kristiną ir Mariją, svajojančias tapti modeliais ir ištrūkti iš jokių perspektyvų neturinčio industrinio miesto. Kad atitiktų grožio standartus, merginos imsis drastiškų priemonių.
Debiutuojanti režisierė sako norėjusi patyrinėti tarpinę jaunų merginų būseną, kai jau nebesi vaikas, bet dar nesijauti ir suaugęs. Užsienio kritikai atkreipė dėmesį į vizualinę kino kalbą, gyrė operatoriaus Vytauto Katkaus darbą ir negailėjo gerų žodžių pagrindinėms aktorėms, kurioms iki tol neturėjo jokios vaidybos patirties.
Kinuose nuo pavasario.
5
„Murmančios širdys“, rež. Vytautas Puidokas
Trečiasis režisieriaus dokumentinis filmas (po „El Padre Medico“ ir „Pasienio paukščiai“) nukels į reabilitacijos nuo priklausomybių centrą, įsikūrusį atokiame ūkyje. Čia prieglobstį randa sveikstantys narkomanai ir buvę kaliniai. Jie tikisi vėl gyventi normalų gyvenimą. Centrui vadovauja buvęs narkomanas Žanas, kuris pakeitė savo gyvenimą pasitelkęs gamtą ir religiją. Vieną dieną prie vyrų prisijungia keturiolikmetis Matas. Jis ieško paguodos nuo vaikystėje patirtos traumos.
Kaip išsilaisvinti iš priklausomybės rato? Koks aplinkinių vaidmuo šioje sunkioje kelionėje? Ar panašūs centrai – tikrai vienintelė išeitis? O kas nutinka, kai panašios įstaigos nedirba? Šis stebimosios dokumentikos filmas Talino kino festivalio dokumentinių filmų konkurse pelnė geriausio operatoriaus (Linas Žiūra) apdovanojimą.
Kinuose nuo pavasario.
6
„Johatsu“, rež. Lina Lužytė ir Nerijus Milerius
Išvertus iš japonų kalbos „johatsu“ reiškia „išgaravęs“. Žodis apibūdina žmones, kurie išnyksta iš savo gyvenimų, apleisdami šeimas, darbus, skolas ir visas kitas atsakomybes. Šis fenomenas jau plačiai paplito JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitose vakarų šalyse. Nuo jo atsispiria ir režisieriai.
Vaidybinio filmo herojė, morge dirbanti sanitarė Lina, stengiasi išsiaiškinti dingusio jūreivio Vilko istoriją, bet už paslapties įminimą ją pamažu vis labiau ima vilioti paties išnykimo idėja. Vyro paieškos moterį veda į šiurpias vietas ir nerimą keliančius susitikimus.
Pasaulinė filmo premjera įvyko Talino kino festivalyje.
Kinuose nuo pavasario.
7
„Siena“, rež. Ignas Jonynas
Naujausias Igno Jonyno („Lošėjas“, „Nematoma“) filmas laukia pasaulinės premjeros. Jo veiksmas nukels į 2000-ųjų pradžios pamario kraštą ir pasakos apie ornitologą Vilių, kuris pajutęs pinigų ir adrenalino skonį įsitraukia į kontrabandinę veiklą. Pavojingas užsiėmimas vyrui tampa pabėgimu nuo asmeninių problemų, tačiau, paradoksalu, problemų ima tik daugėti.
Kaip sako režisierius, filme etnografinis pamario krašto palikimas, jo gyvenimo būdas ir tradicijos susipins su brutaliomis kontrabandinėmis realijomis ir atšiauriu klimatu.
Premjeros data kol kas nežinoma.
8
„Badautojų namelis“, rež. Karolis Kaupinis
Praėjus penkeriems metams po filmo „Nova Lituania“, kuris susišlavė pagrindinius prizus „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose, šiemet Karolis Kaupinis grįš su dar vienu istoriniu filmu. Šįkart – apie Sausio 13-osios įvykius.
Sovietų pajėgoms užėmus Lietuvos televiziją, šimtai darbuotojų netenka darbo. Negalėdama susigrąžinti TV rūmų jėga, diktorė Daiva nusprendžia badauti dėl televizijos atgavimo vagonėlyje priešais užimtus pastatus. Prie Daivos prisijungia vos keli kolegos, todėl akcijai nespėjus net įsibėgėti jos prasmė tampa abejotina. Kiek ilgai streikuotojai kęs fizinį ir emocinį alkį?
Filmo istorija turi sąsajų su tikrove, nes tokia bado akcija šalia LRT pastato iš tiesų vyko, tačiau, režisieriaus teigimu, jis nesistengė atkurti tikslaus istorinio vaizdo, o susitelkė į žmonių tarpusavio santykius ir vidines motyvacijas.
Premjeros data kol kas nežinoma.
9
„Aktyvistas“, rež. Romas Zabarauskas
Paskutinė trilogijos, pasakojančios apie vyrų porų likimus skirtingose politinėse aplinkybėse, dalis (pirmosios buvo „Advokatas“ ir „Rašytojas“) į pirmą planą iškels pilietiškumo klausimą. Filmas pasakos apie jauną kaunietį, kuris infiltruojasi į neonacių grupuotę, kad rastų savo vaikino žudiką.
Kaip teigiama filmą lydinčiuose apršymuose, šiai sudėtingai žmogaus ir visuomenės dramai atskleisti režisierius pasirinko Lietuvos kine vis dar retai sutinkamą trilerio su noir elementais žanrą.
Premjeros data kol kas nežinoma.
10
„Danka“, rež. Dovilė Gasiūnaitė
Praėjus trylikai metų po dramos „Narcizas“ režisierė į kiną grįžta su filmu, kuris, sprendžiant iš aprašymo, pirmiausiai subalansuotas jaunajai auditorijai. Ir gerai, nes aktualiai ir paveikiai prabylančių istorijų apie paauglius mūsų kine ypač trūksta.
Filmo centre – keturiolikmetė Danka, kuri yra vienintelis „suaugęs“ žmogus šeimoje. Akivaizdu, kad paauglei tai per sunku užduotis. Ji svajoja ištrūkti iš galimybes ribojančios kasdienybės... Šis filmas tyrinės sudėtingą kiekvieno žmogaus gyvenimo tarpsnį – virsmą iš vaiko į suaugusįjį.
Premjeros data kol kas nežinoma.
11
„Sacrum ir profanum Pievėnuose“, rež. Giedrė Beinoriūtė
Nedideliame Vakarų Lietuvos kaime – Pievėnuose – iki šiol gyva teatralizuota tradicija Velykų išvakarėse budėti per naktį bažnyčioje ir laukti Kristaus prisikėlimo. Kaip teigia režisierė, ši vigilijos tradicija siekia viduramžių laikus, tačiau šiandien jos mažai kas laikosi ir ją puoselėja. Po vaidybinio filmo „Kvėpavimas į marmurą“ (2018) vėl į dokumentiką atsigręžusi Giedrė Beinoriūtė panardins žiūrovus į paslaptingą Velykų naktį, kur į vieną patirtį susijungia tai, kas profaniška ir kas sakralu.
Pasitelkdama stebėjimo ir eseistinės dokumentikos priemones, režisierė filme klaus, kodėl šis ritualas vis dar vyksta? Kodėl žmonės kartoja veiksmus, kurių prasmę vargiai prisimena? O gal tai tiesiog bendruomenės tapatybės dalis? Jei tradicijos nebeliktų, kas prisimintų mažytį kaimelį Lietuvos pakraštyje?
Premjeros data kol kas nežinoma.
12
„Svečias“, rež. Vytautas Katkus
Panašu, kad šiemet pasirodys ir Vytauto Katkaus ilgo metro režisūrinis debiutas. Tikėtina, kad pirmiausiai filmas bus pristatytas viename iš užsienio kino festivalių, o lietuviškosios premjeros gali tekti palūkėti. „Svečias“ pasakos apie trisdešimtmetį Danielių, po tėvo mirties grįžtantį į gimtąjį miestą. Jis planuoja parduoti seną tėvo namą, tačiau jo vizitas užtrunka ilgiau nei tikėtasi. Niekur neskūbėdamas Danielius bando atkurti ryšį su seniai matytais žmonėmis ir miestu, kuris jam nebepriklauso.
Premjeros data kol kas nežinoma.
Šis tekstas buvo publikuotas lfc.lt.
