Viena, kai tave ištinka mylimojo mirtis, bet visai kas kita, kai su tavimi gedi visa valstybė, todėl politinės, šeimyninės ir asmeninės nelaimės akivaizdoje privalai elgtis formaliai ir atsakingai. Ką tik netekusi vyro ir vaikų tėvo, Žaklina (aktorė Natalie Portman) susiduria su daugybe jėgų ir valios pastangų reikalaujančių sprendimų. Ar derėtų slėptis ir saugotis galimo pavojaus? Kaip palaidoti vyrą, kad Amerika jo nepamirštų? Kaip pačiai išlikti žmogumi ir tęsti gyvenimą be sutuoktinio?
Istoriniuose filmuose svarbiausias tikroviškumą kuriantis dalykas yra detalės. Nors J.F.Kennedy nužudymas yra labai svarbus ir Amerikos gyventojų galvose išlikęs įvykis, vis dėlto ne visi yra linkę jį sureikšminti ar priskirti deramą reikšmę tautos atžvilgiu. P.Larraínas viename iš interviu sakė, jog filmas yra sukurtas tarptautiniam žiūrovui, o istorija pateikta tokiu kampu, kad ją suprastų ir ne amerikiečiai. Na, o kurdamas filmo heroję, režisierius rėmėsi pirmuoju po šio įvykio Jacqueline duotu interviu žurnalui „Life“.
Filmas įtaigus, jame galime išvysti ir gana keistą Stéphane Fontaine kameros darbą. Kinematografas tarpsniais pasirenka dokumentinio stiliaus filmavimą ir su režisieriumi bando įtikinti žiūrovą, kad šis mato autentišką medžiagą. Naudodamiesi archyvu, jie puikiai atkūrė ir pritaikė filmui 1962 m. specialią televizijoje rodytą laidą „A Tour of the White House with Mrs. John F. Kennedy“.
Puikiai įdirbti techniškoji filmo pusė ir atidumas detalėms – tai tik vienas iš varžtelių šio sudėtingo kūrinio mechanizme. Didis filmo grožis ir pagrindinės mintys perteikiami pačios Žaklinos išgyvenimais. Režisierius puikiai pristato Žakliną kaip simbolį Amerikos žmonėms, lygindamas ją su tuo metu pačios šalies struktūrose vykstančiomis peripetijomis ir konspiracinėmis teorijomis. Didžiąją laiko dalį nuosekliai rutuliojantis siužetą, artėdamas prie kulminacijos, režisierius imasi kadrų karpymo, įmaišo nejaukių pokalbių ir, kurdamas žiūrovui atgrasią atmosferą, supažindina su Žaklinos žvilgsnio kampu.
Filmas kalba apie tai, kad žmonės keičiasi ir ką turi padaryti ar atiduoti, kad tokiu išliktum. Žaklina dažnai kalba apie Kamelotą ir jos esminė mintis, kad jo daugiau nebus. Tai puikiai apgalvota režisieriaus Pablo Larraíno ir scenaristo Noah Oppenheimo metafora, neleidžianti žiūrovui atsikvėpti.
Dažnai perėjimai filmuose būna gana problematiški, ypač, kai kalbama apie biografinį filmą. „Žaklina“ turi slaptą ginklą, kaip padaryti šį gana sunkų kūrinį suprantamą ir kartu jausmingą. Kompozitorė Mica Levi sukūrė „Oskarui“ nominuotą, banguojančią filmo nuotaiką atspindintį šedevrą, kuris tempė žiūrovo dėmesį iš vieno taško į kitą. Po tragiškos Prezidento mirties pasaulis daugiau neišvydo pasakiškojo Kameloto, todėl filmas tą pasaką bando priminti.
„Oskarui“ nominuota, bet jo nelaimėjusi Natalie Portman privertė nusivilti „Oskarų“ komisija. N.Portman meistriškas Žaklinos įkūnijimas ir nepakartojamas įsigilinimas į personažą – puikiai atkurta kalbėsena, akcentas, net fizinė išvaizda ir būsena – tai dar vienas didžiulis pasiekimas aktorės gyvenime. Sunku patikėti, kad aktorė vietomis atliko vadinamąjį „performing a performance“. Apmaudu, kad geriausia šių metų aktorė negavo savo pelnyto apdovanojimo.
Nors „Žaklina“ pademonstravo labai keistą būdą statyti biografinį filmą, jis tikrai turi savo auditoriją, kuriai Kameloto metafora yra labiau suprantama negu eiliniam filmo žiūrovui. Tačiau, panašu, kad toks buvo režisieriaus tikslas – sukurti filmą, kuris iškeltų daug klausimų, tačiau nesuteiktų akivaizdžių atsakymų. Ko gero, tokia filmo vizija kainuos tam tikrą populiarumo dalį, tad turbūt vertėtų pasidžiaugti, jog Pablo Larraínas orientavosi į kokybę, o ne kiekybę.
