Mano manymu, ministerija dabar nežino, ką daryti – ar nutraukti šio filmo kūrimą, ar vis dėlto bandyti jį tęsti.„Buvome praradę viltį gauti šiam filmui finansavimą, bet prieš porą dienų Kultūros ministerija mus paprašė pateikti papildomų dokumentų. Tai lyg ir vėl viltis atsirado“, – šypsosi prodiuseris Arūnas Stoškus, kuris su režisieriumi Raimundu Banioniu bei surinkta profesionalų komanda pusmetį negavo jokios žinios, ar filmas dar kam nors reikalingas.
Prieš savaitę Kultūros ministerijos atstovai teigė, kad kino juostos kūrėjai nėra susitvarkę dokumentų dėl filmo autorystės.
„Kultūros ministerija teigė, kad mes nepristatėme visų filmo autorių parašų. Mes tai padarėme keturis kartus, tik buvo kilusi problema, kai vieno autoriaus žmonai pasirodė, kad sumokėta per mažai pinigų. Bet sutarėme, kad sumokėsime daugiau, kai gausime finansavimą. Todėl visi nesklandumai iš mūsų pusės išspręsti – dabar svarbiausias finansavimo klausimas“, – tikino filmo prodiuseris ir prisipažino, kad dabar laukia ministro kvietimo susitikti.
Filmo autoriams laimėjus konkursą dėl jo statymo, buvo planuota, kad Kultūros ministerija šiam filmui skirs maždaug 12 milijonų litų. Tačiau vėliau iš pirmajam etapui žadėtų 3 milijonų litų liko tik 400 tūkstančių, kurie dar nepasiekė kūrėjų sąskaitos.
„Mano manymu, ministerija dabar nežino, ką daryti – ar nutraukti šio filmo kūrimą, ar vis dėlto bandyti jį tęsti. Galbūt pavyks rasti papildomų pinigų. Prisiklausome tik visokių gandų, bet mūsų asmeniškai niekas nepakviečia, – apgailestavo A.Stoškus, pripažindamas, kad šiuo sunkmečiu toks filmas yra iš tiesų brangus. – Žinoma, tokį filmą sukurti yra brangu. Tai yra istorinis kostiuminis epas ir jam reikia pinigų. Juk ši kino juosta turi reprezentuoti Lietuvą ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Negalime visko daryti pigiai.“
Jeigu to filmo nebus, kai kas gali sakyti, kad Lietuva vėl atsitraukė ir pabėgo.Prodiuseris pasakojo, kad ne taip paprasta atkurti tai, kas buvo prieš 600 metų. Kūrėjų vizijose – nuo 200 iki 400 karių, aprengtų tų laikų drabužiais, rankose spaudžiančių viduramžių kardus.
„Lietuvoje juk nieko nėra išlikę, nebent Trakų pilis, todėl mums reikės sukurti inscenizaciją, kaip buvo anksčiau: kažką galima statyti, kažką – vizualiais efektais sukurti. Galų gale turime parodyti kariuomenės mūšius, kuriuos, manau, visi nori pamatyti, taip pat pabrėžti, koks buvo lietuvių indėlis Žalgirio mūšyje – juk tai, kad Vytautas atsitraukęs grįžo su kariuomene persigrupavęs, ir nulėmė mūšio baigtį, – planus pasakojo prodiuseris. – Jeigu to filmo nebus, kai kas gali sakyti, kad Lietuva vėl atsitraukė ir pabėgo.“
Filmo kūrėjų atstovas pabrėžė, kad Lenkijos spauda labai atsargiai žiūri į lietuvių bandymą sukurti filmą apie Žalgirio mūšį: „Jiems labai įdomu, koks ten bus parodytas lietuvių ir lenkų indėlis.“
A.Stoškus pirmiausia norėtų žinoti, ar šis filmas dabar reikalingas. Jei greitu laiku išgirstų teigiamą atsakymą, tikina, kad iki kitų metų galo būtų įmanoma spėti sukurti šį filmą.
„Jeigu finansavimas atsirastų, būtų įmanoma spėti sukurti šį filmą. Gal nelabai realu liepos 15 dienai – Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms, bet metų gale – pristatytumėme. Aišku, reikėtų labai sparčiai ir įtemptai dirbti, bet 1,5 metų yra gana ilgas laikas“, – tikino filmo „Žalgiris – geležies diena“ prodiuseris.
