Iš pirmo žvilgsnio atrodo sunku nuspėti, kokią auditoriją turėtų sukviesti ši dokumentika. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad šis filmas – tai reginys, pralenkiantis bet kokius įsivaizdavimus bei lūkesčius. Visgi ne veltui „Žiogų respublika“ atsidūrė „Atradimų“ programoje.
Filme stebimos Ugandos žiogų medžiotojų pastangos sugauti brangiu delikatesu laikomus, bet retus vabzdžius. Kad ir kiek jie ruoštųsi, kiek spąstų bestatytų, galiausiai vis tiek atsiremia į sėkmės faktorių. Žiogų retumą viename interviu su režisieriumi pabrėžia D.McCabe’as pasakodamas, jog per trejus nufilmuotus vabzdžių poravimosi sezonus, jie iš dangaus nusileido vos du kartus. Kai jų pasirodymas prilygsta stebuklui, nuostabos nekelia šie gaudytojo žodžiai: „Niekas nežino, iš kur randasi žiogas. Bet aš galiu pasakyti, kad jie randasi iš debesų. Iš aukščiau nusileidžia“.
D.McCabe’as, rodos, sąmoningai primena apie biblinę žiogo sąsają su dieviškumu. Stebėdamas vabzdžių medžiotojų pasiruošimą, jis atkreipia mūsų dėmesį į vyrą, einantį pro šalį, skelbiantį Dievo žodį ir taip į kasdienišką procesą įnešdamas sakralumo. Tuo pat metu intensyvaus pasiruošimo fiksavimas persipina su unikaliais, iš arti nufilmuotais žiogų kadrais. Juodame fone lyg kosminėje erdvėje gimstantys, ropinėjantys, besiporuojantys vabzdžiai atrodo nežemiškai, tačiau tuo pačiu jų veiklos būdingos ir žmonėms. Šie du pasauliai sugretinami ne šiaip sau – žiogas ima liudyti ne tik dieviškumą, bet ir žmogaus menkumą.
Paradoksalu, tačiau žmogus, nors menkas kaip žiogas, filme taip pat demonstruoja galią ir didybę. Kad pagautų stebuklingąjį vabzdį, gaudytojai pasirengę iškęsti visas jiems siunčiamas negandas – liūtis, nepatenkintus šalimais esančių kukurūzų augintojus ar smarkiai nudegusią veido odą. Po nakties, praleistos laukiant žiogų, žmonių veidai atrodo išdžiūvę ir surambėję, tarsi išties Dievas būtų užleidęs ant jų nežinomą ligą. Gaudytojai patys gerai nežino, kas tai sukelia – žiogai ar juos pritraukti turinčios lempos. Pasirodo, tai šviesos kaltė – vabzdžiams pritraukti naudojamos nuogos natrio lempos, neturinčios nuo ultravioletinių spindulių apsaugančio išorinio stiklo gaubto. Tačiau degantys nuo skausmo veidai nesustabdo žiogų gaudytojų nuo saulės siekimo.
Žiūrėdama filmą ne kartą stebėjausi, kaip režisieriui iš JAV pavyko taip arti prieiti prie savo herojų. Tiek dėl kultūrinių skirtumų, tiek labiausiai dėl represinės praeities, Afrikoje į vakariečius dažnai yra žiūrima nepatikliai. Tačiau „Žiogų respublikoje“ veikėjai visur įsileidžia kamerą ir, rodos, ignoruoja filmavimo komandos buvimą. Iškart galima pajusti jų nefiltruotą kalbą, natūralų elgesį. Šis autentiškumas, nors gali likti nepastebėtas, visgi nėra atsitiktinis. Režisieriui prie savo herojų prieiti greičiau ir arčiau padėjo fotografas Michele Sibiloni’s. Kiek anksčiau taip pat fiksavęs žiogų gaudymo procesą ir susidraugavęs su savo nuotraukų herojais, M.Sibiloni’s su jais supažindino ir D.McCabe’ą.
Atskiro paminėjimo nusipelno ir šio filmo garso takelis, kurtas kompozitoriaus Robert A.A. Lowe’o. Švelnūs, bet ritmingi tarsi skimbčiojančio metalo bei sintezatorių garsai subtiliai prideda žiogų kadrams nežemiškumo, nutylančio pasirodant žmonėms. Kompozitorius taip pat atkreipė dėmesį į žiogų gaudynių sėkmei reikalingą stebuklo arba atsitiktinumo komponentą. Sąmoningai naudodamas atsitiktinumą, Robert A.A.Lowe’as sukūrė intuityvų ir išskirtinį garso takelį, papildantį filmo temas.
Galiausiai medžiotojai visgi atranda stebuklingąją žiogų respubliką.
Galiausiai medžiotojai visgi atranda stebuklingąją žiogų respubliką. Paryčiais žalsva natrio lempų šviesa sutraukia šimtus tūkstančių vabzdžių, pradedančių savo poravimosi šokį. Masiškas vaizdas ir jį lydinti muzika atima žadą, kelia nuostabą ir šiurpą vienu metu.
Tačiau po ilgos nakties ima aušti rytas. Žiogų šventė baigiasi – o filmas vis dar tęsiasi. Maišai pilni vabzdžių vežami parduoti ir būtent turguje vykstanti scena tampa filmo finalu bei didžiausiu netikėtumu. Ką tik stebėjus antgamtišką audrą, keista matyti šiuos nuostabius vabzdžius, sukištus į maišus. Nors žiogai nėra šventieji Artemidės elniai, stebint, kaip jie pardavinėjami ir ruošiami maistui, kyla pasipriešinimas – lyg būtų dorojamasi su tuo, kas šventa ir stebuklinga.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
