Kad režisierių domina vaizduotės fenomenas, pasakiški pasakojimai ir žaidimai kino žanrais bei stiliais, įrodo jau ankstesni jo filmai. „Vaiduoklio istorijoje“ („A Ghost Story“) jis sulydė meilės istoriją ir siaubo kino elementus, o priešpaskutiniame, Lietuvoje kažkodėl taip ir neparodytame filme „Senis ir ginklas“ („The Old Man & The Gun“) su legendiniais aktoriais Robertu Redfordu ir Sissy Spacek originaliai varijavo kriminalinio filmo tropais.
Nors asmeniškai man įdomiausiu jo filmu išlieka vos penkiolika minučių trunkantis trumpametražis „Pioneer“ (2011), kuriame tėvas (muzikantas ir aktorius Willas Oldhamas) savo sūnui prieš miegą pasakoja istoriją apie tai, kaip jis susipažino su berniuko motina. Režisieriui užteko tik kambario erdvės, aktorių veidų, monologo ir žiūrovų vaizduotės, kad ekrane sukurtų ne tik dviejų žmonių meilės, bet ir epišką kone visos Amerikos istorijos paveikslą.
Bet grįžkime prie „Žaliojo riterio“ („The Green Knight“). Naujajame filme Lowery kuria kinematografinę viduramžių riterių romanų stilizaciją bei savaip interpretuoja tradicinius nuotykių filmų elementus.
Prie linijinio pasakojimo įpratusi auditorija, kiek teko skaityti atsiliepimų, kiek šaltokai priėmė filmą, o kritikai, priešingai, gyrė režisieriaus sprendimą.
Filme pasakojama apie karaliaus Artūro sūnėną Gaveiną (Davidas Patelis), kuris, norėdamas pelnyti dėdės pasitikėjimą ir pagaliau tapti pilnaverčiu Apvaliojo stalo riteriu, priima Kalėdų rytą į Kamelotą atvykusio paslaptingojo Žaliojo riterio – pusiau žmogaus, pusiau medžio – mestą iššūkį. Riteris, kuris išdrįs nekviestam svečiui smogti pirmas, laimės jo kalaviją, tačiau lygiai po metų turės atvykti į Žaliąją koplyčią ir priimti tokį patį smūgį iš jo paties. Ir štai, drąsą sukaupęs Gaveinas nukerta Žaliajam riteriui galvą, šis kuo ramiausiai ją pasiima į rankas ir, iškeliaudamas iš pilies, primena sandėrį. Kai prabėga metai, Gaveinas palieka savo mylimąją (Alicia Vikander) ir leidžiasi į kelionę, tampančia jo kovos už garbę ir iniciacijos į riterius aktu.
Atrodo, šiam pasakojimui turėtų netrūkti vienas kitą vejančių nuotykių, tačiau „Žaliasis riteris“ yra artimesnis ne aiškia fabula paremtiems literatūros kūriniams, bet poezijai ir tapybai. Būtent statiški ikonografiški vaizdai, o ne įvykiai yra filmo pagrindas, nors pagrindinis herojus ir turi aiškų, į priekį stumiantį tikslą – keliauti pas Žaliąjį riterį, įrodyti savo narsą, pelnyti garbę ir pagaliau užsitarnauti savąją legendą, kurią apie jį pasakotų ištisos kartos.
Galbūt būtent dėl šios priežasties prie linijinio pasakojimo įpratusi auditorija, kiek teko skaityti atsiliepimų, kiek šaltokai priėmė filmą, o kritikai, priešingai, gyrė režisieriaus sprendimą neiti lengviausiu keliu ir pasigalynėti su pasakojimo konvencijomis. Kitaip tariant, nekurti dar vieno „Žiedų valdovo“, kuris, beje, nemažai sėmėsi iš riterių romanų tradicijos, bet nulaužti nuotykinių pasakojimų kodus ir pabandyti pateikti autentišką viziją. Tai, man regis, pavyko tik iš dalies.
Vietomis režisieriui tiesiog pritrūksta saiko ir gebėjimo poetiškas metaforas išauginti iki iš tiesų alegorinio pasakojimo.
Stebėti, kaip Lowery kuria išraiškingas mizanscenas, išties įdomu, tačiau filmui įpusėjus, metaforų ir simbolių darosi tiek daug ir tokių tirštų, jog tavo sąmonė nebesistengia jų interpretuoti, todėl priima tik kaip estetiškus vaizdus.
Vietomis režisieriui tiesiog pritrūksta saiko ir gebėjimo poetiškas metaforas išauginti iki iš tiesų alegorinio, o ne tik tokiu norinčio būti pasakojimo. Beje, šis kalbėjimas išgrynintais simboliais ir metaforomis, kurie ne visada savyje talpina turinį, ryškėja ir kitų D.Lowery amžininkų, dažnai pavadinamų šiuolaikinio amerikiečių (siaubo) kino reformatoriais, kūriniuose – Roberto Eggerso „Raganoje“, Ari Asterio „Saulės kulte“ ar Jordano Peelo filme „Mes“.
Tačiau kad ir koks vizualiniais sprendimais apkrautas atrodytų „Žaliasis riteris“, režisierių verta pagirti už tai, kad, pasakodamas viduramžių legendą, jis nesistengė jos būtinai sušiuolaikinti ar „apdovanoti“ savo herojų kokiomis nors psichologinėmis traumomis, depresijomis ar kitais emocinės sveikatos sutrikimais, kurie dabar tokie populiarūs pasakojimuose apie įvairius super ir anti herojus – nuo tėvų netektį išgyvenančio Betmeno („Tamsos valdovas“), visą gyvenimą žmonių engto ir todėl mizantropu tapusio Džokerio („Džokeris“) iki vaikystėje mamos netektį patyrusios, visą gyvenimą dėl to save kaltinusios ir pikta žiežula užaugusios Kruelos De Vil („Kruela“).
D.Lowery, priešingai, apvalo Gaveiną nuo bet kokio psichologizmo ir jo vidinę dramą perteikia ne žodžiais, bet grynais vaizdais. Todėl žiūrovams, kurie kine linkę susitapatinti su pagrindiniu herojumi ir nuo pradžios iki galo išgyventi jaudinančią istoriją, filme to padaryti neįmanoma. Man regis, tai dar viena priežastis, dėl kurios daliai auditorijos „Žaliasis riteris“ pasirodė paprasčiausiai nuobodus.
Bet argi šiandien, akivaizdybių ir supaprastintų kino pasakojimų laikais, kai režisieriai savo kūriniais stengiasi įtikti ir patikti, sukurti „nuobodžią“ ir nuo įprastų pasakojimo normų bent šiek tiek nukrypstančią pasaką jau atrodo kaip neblogas pasiekimas.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
