Prezidentės apdovanota prokurorė Rima (aktorė Inga Jankauskaitė) įklimpsta į šantažo gniaužtus ir bet kokia kaina bando išsilaisvinti. Rinkimus pralaimintys opozicijos nariai per galvas verčiasi ir yra pasiryžę padaryti viską, kad tik laimėtų rinkimus. Visgi, Emilio Vėlyvio kino pasaulis nėra toks paprastas. Korumpuotų personažų likimai susiraizgo taip, kad sunku suprasti, kas vyksta, o chaosui įsibėgėjant, darosi aišku tik kaip giliai jie įklimpo.
Galime sakyti, kad E.Vėlyvis yra Lietuvos komercinio kino pradininkas, kuriam buvo duotos visos galimybės dirbti savo darbą sulaukiant tik teigiamų atsiliepimų. Tačiau augant Lietuvos kino produkcijai, norisi ir kokybės kilimo. „Redirected / Už Lietuvą!“ buvo tas stiprus oro gūsis, po kurio E.Vėlyvis Lietuvos kino kūrėjų buvo pastatytas ant pjedestalo.
„Zero 3“ pirmosios scenos prasideda kaip visada vėlyviškai – vulgarumas, šokas ir detalumas. Pažįstami aktoriai, pasak režisieriaus, „sava chebra“, vienaip ar kitaip vaidina tuos pačius personažus kaip ir visada. Režisierius atkuria aktualius pastarųjų metų įvykius: Seimo rinkimai (apie kuriuos sukasi visa istorija), skandalai ir, be abejonės, „Eurovizija“. Šaunu, kad tokio lygio kūrėjas nusprendžia kurti Lietuvos aktualijas atitinkančius filmus, paryškintus ir pašaržuotus. Tačiau ar „Dviračio šou“ peliukai nedaro to geriau?
Žinoma, matomas didžiulis progresas lyginant su pirmaisiais E. Vėlyvio darbais.
Žinoma, matomas didžiulis progresas lyginant su pirmaisiais E. Vėlyvio darbais.
Taip, filme yra keiksmažodžių, yra baisių išsireiškimų, bet jie kitokie negu buvo seniau. Šį kartą keiksmai naudojami siekiant paaštrinti dialogą ar personažo būseną, o ne tik dėl to, „kad žmonėms patinka“. Nedrąsiai sakau, bet „Zero 3“ dialogai turbūt yra geriausi iš E.Vėlyvio ir J.Banio parašytų. Puikiai skambantys ir suderinti, neatrodantys kaip iš muilo operos, o prie jų puikiai pritaikytas ir kameros darbas. Visgi lietuviškai irgi įmanoma parašyti kažką realistiško, kad žiūrovas atskirtų, jog žiūri filmą, o ne lietuvišką serialą. Toks progresas net verčia persvarstyti teiginį, jog angliškai viskas skamba geriau.
Režisierius puikiai moka dirbti su savo „chebra“. Bet šį kartą labiausiai išsiskyrė du aktoriai – Rimantė Valiukaitė ir Ramūnas Rudokas. R.Valiukaitė puikiai atliko savo raudonplaukės vyriausiosios redaktorės iš niekam nežinomo dienraščio vaidmenį. Galbūt įtraukimas į netikėtas situacijas ir intrigas privertė personažą paruošti stipriau, o gal paprasčiausias neįpratimas matyti R. Valiukaitę rimtesniame režisūriniame projekte padarė tokį įspūdį. R.Rudokas kaip ir visada vaidina panašaus kalibro personažus, tik kiekvieną kartą vis geriau ir geriau. Dar norėčiau paminėti Mindaugą Papinigį, kuris, kaip visada, vadino Vovą. Vova jau tapo Vėlyvio prekiniu ženklu – tas pats aktorius, tas pats personažas, panašios situacijos. Nepamirškite ateiti į filmą, ir gausite vieną iš Vovos kulkų.
Na, o kalbant apie filmo blogąją pusę, visi puikiai suprantame, kad komercinis kinas yra taip vadinamas ne tik dėl puikaus skambesio. Būtų puiku nors kartą žiūrėti lietuvišką komercinį filmą ir nematyti reklamos, kaip tai sugeba padaryti užsienio kūrėjai. Aš suprantu, kodėl pasivaideno Egidijus Dragūnas, bet nesuprantu, kodėl vis vaidenosi „Užkalnio koldūnai“, o ne pats gyvas Andrius Užkalnis. Būtent tos vietos ir nebuvo juokingos, o tik atgrasios. Vis dėlto, riebiausias nusivylimas buvo pabaiga. Arba, kitais žodžiais tariant, – neaiški pabaiga. O gal jos visai nebuvo? Kita vertus, nenuostabu, nes tai yra jau antras režisieriaus darbas, kur pabaiga neturi jokios prasmės.
Apibendrinant, „Zero 3“ išlaiko savo pasiskolinto ir perkurto žanro struktūrą, pilną keiksmų, chaoso ir juodo humoro. Tik šį kartą viskas truputį geriau, truputį rimčiau ir truputį realistiškiau. Džiugu matyti, kad žiūrovas juokiasi ne iš pavienių keiksmų, o iš kokybiško dialogo. Galbūt dar nereikia nurašyti lietuviško kino ir galbūt E.Vėlyvis vėl bus kažko pradininkas, tik šį kartą padoresnio lietuviško kino istorijoje.
