Dokumentiniame filme „Rezistencijos ritualai“ pasakojama apie išeivijoje gyvenančius trijų kartų tibetiečius bei skirtingus jų pasipriešinimo Kinijos okupacijai būdus.
Daugiau nei šešis dešimtmečius besitęsiantis Tibeto civilizacijos bei tautos naikinimas, kelioms tibetiečių kartoms jau tapo traumine patirtimi. Per asmenines istorijas, liudijančias nesusitaikymą su priespauda, filmo herojai atskleidžia sudėtingus ir dramatiškus savo pasirinkimus.
Įprastai, kalbant apie tibetiečių laikyseną nuo 1949 metų besitęsiančioje okupacijoje, remiamasi Jo Šventenybės Dalai Lamos propaguojamu nesmurtiniu keliu. Akivaizdu, kad daugiau nei per pusšimtį metų šią „vidurio kelio politiką“ nuolankiai priėmė ne tik Tibeto vyriausybės išeivijoje lyderiai, dvasininkija bei šviesuomenė, tačiau ir paprasti tibetiečiai tiek Tibete, tiek už jo ribų.
Tačiau šioje istorijoje būta ir kitokių pasirinkimų, kuriuos savo filme atskleidžia režisieriai Tenzinas Phuntsogas ir Joy Dietrich. Šią kino juostą galima vadinti simboline tibetiečių rezistencijos retrospektyva.
Po Kinijos invazijos į Tibetą, pamaldus vienuolis 1950 metais tampa partizanų vadu ir iš savo bazės Nepale pradeda ginkluotą pasipriešinimą. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijoje, gyvenanti pabėgėlė iš Tibeto, po trisdešimties išsiskyrimo metų, siekia susitikti su Kinijos kontroliuojamose teritorijose gyvenančia savo šeima. Į Indiją iš Tibeto pabėgęs studentas, savo gyvenime matęs, kokių represijų prieš jo tautiečius imasi kinų pareigūnai, pasirenka kankinio kelią, bandydamas susideginti.
Kiekvienas filmo herojus išgyvena skaudžius vidinius prieštaravimus tarp gyvenimą persmelkusių budistinių įsitikinimų, nacionalinės savo tapatybės bei nuosekliai ir dramatiškai blogėjančios situacijos jų Tėvynėje. Ši konfrontacija persmelkta abejonių bei ryžto veikti vardan savo tautos likimo.
Tai humanistiniais idealais, o kartu – bekompromisiu pasiaukojimu persmelktas filmas, parodantis naujausių laikų Tibeto istoriją per jo sūnų ir dukterų drąsą bei atkaklų ryžtą, kovojant už savo pačių bei savo šalies ateitį.
Per pastaruosius šešiasdešimt metų, kai komunistinė Kinija okupavo Tibetą, Pekinas niekada nepakeitė savo „kietos rankos“ politikos šiame regione. Tai lėmė ne tik Tibeto šventyklų bei vienuolynų naikinimą okupacijos pradžioje, gamtos išteklių naudojimą regione, taip pat žudymus, kankinimus, įkalinimus ir Tibeto žmonių žeminimą, nuolatinius Visuotinės Žmogaus Teisių deklaracijos ir kitų JT sutarčių pažeidinėjimus.
Kasmet Tibeto žmogaus teisių ir demokratijos centro ataskaitoje apie žmogaus teisių situaciją Tibete konstatuojama, kad, nepaisant žadėtų reformų, žmogaus teisių situacija šiame krašte ir toliau blogėja. Sulaikytų asmenų mirtys, kolektyvinės bausmės, susirinkimo ir bendradarbiavimo laisvių apribojimai – visose srityse tibetiečių padėtis smarkiai pablogėjusi. Tą iliustruoja ir precedento pasaulio istorijoje neturintys tibetiečių susideginimų aktai, kuriais protestuojama prieš Kinijos agresiją. Šiuo metu yra įvykę 165 susideginimai Tibete bei išeivijoje.
Tarptautinė žmogaus teisių diena pasaulyje minima nuo 1948 metų. Būtent gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paskelbė Visuotinę Žmogaus Teisių deklaraciją, „kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“. Šioje deklaracijoje įtvirtinti principai pripažinti šiandienos žmogaus teisių apsaugos pagrindu.
Ketvirtadienį filmą „Rezistencijos ritualai“ bgalima pasižiūrėti virtualioje „Skalvijos“ salėje.
