Viso pasaulio (ar tiksliau – Vakarų pasaulio) žiūrovų dėmesį patraukė pastaraisiais metais manieringu stiliumi populiarumo receptą atradęs režisierius (ypač sėkmingas 2013 m. pasirodęs jo filmas Didis grožis ir gerokai mažiau vykęs 2015 m. filmas Jaunystė), taip pat garsūs aktoriai – pagrindinį popiežiaus vaidmenį atlikęs Jude'as Law, seserį Mary vaidinusi Diane Keaton ir galbūt net Holivudo žvaigždes vaidyba pranokęs italas Silvio Orlando, kuriam teko kardinolo Vatikano valstybės sekretoriaus Voiello vaidmuo.
Tačiau neabejotina, kad auditoriją sudomino ir serialo tema bei siužetas: jaunas, be tėvų augęs vyras Lenny Balardo tampa pirmuoju popiežiumi iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir pasirenka Pijaus XIII vardą. Jo ekscentriškas, „amerikietiškas“, įprastų Vatikano taisyklių nepaisantis elgesys (jis rūko priimdamas net aukščiausio rango svečius) dera su propaguojama griežta Bažnyčios politika – jis kategoriškai pasisako prieš abortus, homoseksualus ir kitais svarbiais klausimais, atsisako parodyti savo veidą tikintiesiems ir rūsčiai skelbia, kad krikščionys pamiršo Dievą.
Apie šį serialą, kurio antras sezonas kuriamas, o pirmą jau galima pamatyti ir Lietuvoje, kalbamės su filosofu, buvusiu ambasadoriumi prie Šventojo Sosto Vytautu Ališausku.
– Vos pradėjus žiūrėti filmą, jis atrodo kaip dar viena Bažnyčios kritika. Bet žiūrint seriją po serijos, pradedi manyti, kad sumanymo būta kito – iš pradžių atrodo, kad tai yra savotiškas Bažnyčios kritikų trolinimas, galiausiai ima rodytis, kad tai yra krikščioniška krikščionių kritika. Kaip jums pasirodė?
– Italai šitą filmą mato gerokai kitaip. Popiežius yra neatskiriama Romos dalis – nesvarbu, ar tu esi tikintis, ar ne, krikdemas ar socialistas. Romoje yra tūkstančiai žmonių, kurie gyvena apkalbomis iš Vatikano rūmų, popiežiškosios aristokratijos intrigų ir džiaugsmų. Šio kultūrinio konteksto neturėtume pamiršti.
Bet jei pamėgintume nuo jo atsiriboti, turėtume pastebėti, kad nei filmo režisierius Sorrentino, nei pagrindinį vaidmenį atlikęs Law, kiek teko skaityti, nėra iki galo tikri, apie ką yra šis filmas. Ir tai yra pamokoma.
Visų pirma Jaunas popiežius, be akivaizdaus komercinio užmojo (manau, kad tokie yra visi serialai), gali būti suprastas kaip eksperimentas: pažiūrėkim, kas atsitinka žmogui, kai jis atsiduria ekstremalioje situacijoje, pavyzdžiui, įgauna didžiulę simbolinę galią. Popiežius yra žmogus, į kurį nukreiptos viso pasaulio akys. Kas su juo vyksta? Kaip jis dorojasi su šiuo iššūkiu? Panašioje situacijoje atsiduria ne tik popiežius. Galėtume kalbėti, pavyzdžiui, net ir apie Lietuvos prezidentą ar didelės kompanijos vadovą.
Tad filme tiesiogiai ir netiesiogiai kalbama apie įtampą tarp pasirinkimo būti atviram ar uždaram, kalbėti visiems suprantama kalba ar išlaikyti distanciją, būti atlaidžiam ar kietam.
– Tai toks universalus žvilgsnis į filmą. Bet tam tikrą Bažnyčios kritiką vis tiek galime įžvelgti, ar ne?
- Nežinau, ar tai galime pavadinti Bažnyčios kritika. Sakyčiau, tai veikiau yra klerikalizmo kritika, bandymo Bažnyčią suvokti kaip galios instituciją kritika. Bet tai vargu ar radikali kritika, panašiau į svarstymą, kokie keliai ir kur link gali vesti.
Šiuo metu Katalikų Bažnyčioje mes vėl matome tą keistą pasidalijimą ar ginčą – už popiežių Pranciškų ir prieš jį. Panašiai buvo ir Benedikto XVI pontifikavimo metais. Vieniems popiežius atrodo per griežtas, kitiems – per minkštas. Filmas savaip reflektuoja šiuos ginčus. Pagrindinis veikėjas pasirinkęs Pijaus XIII vardą. Vizualiai jis irgi primena savo pirmtaką. Tai aiški nuoroda į popiežių Pijų XII, laikomą, jei taip galima sakyti, paskutinio feodalinio, tradicinio popiežiaus įsikūnijimu. Tai toks popiežius, kuris dar įnešamas ant neštuvų, plėvesuoja stručių plunksnų vėduoklės, stovi dvariškiai ispaniškomis apykaklėmis. Tačiau matome, kad popiežius dabartinėje epochoje vis tiek nebegali būti toks, koks buvo Pijus XII.
Tad filme tiesiogiai ir netiesiogiai kalbama apie įtampą tarp pasirinkimo būti atviram ar uždaram, kalbėti visiems suprantama kalba ar išlaikyti distanciją, būti atlaidžiam ar kietam. Be to, filme atskleidžiama tikėjimo drama: ar tu tikrai tiki tuo, ką darai? Matome popiežiaus maldos proveržius, tikėjimo tamsos epizodus, kai jis nebežino, ar tiki Dievo buvimu, bet kartu jauti tą tuštumą, kuri atsiranda iš to nežinojimo. Visa tai jungiasi į vientisą paveikslą. Apskritai filme popiežius nėra vienaplanis. Jis kalba ne tai, ką galvoja, o tai, ką (jam atrodo) reikia kalbėti. Bet mes taip ir nesužinome, ką jis iš tikrųjų galvoja. Man atrodo, kad tai neatskleidžiama labai sąmoningai.
– Popiežių iš tiesų stengiamasi vaizduoti kaip mįslingą, daugiasluoksnę asmenybę, kurios tikrosios intencijos bent pirmame sezone lyg ir neišaiškėja, tačiau visas siužetas plėtojamas labai ankštame Vatikano pasaulyje, kuriame vyksta gana tipiškos ir galbūt net erzinančiai stereotipiškos kovos kovelės dėl valdžios ir įtakos. Ar jums neatrodo, kad tai tėra klišė, kad anapus Bažnyčios sienų verda intrigos ir karaliauja klasta?
– Nemanau, kad pasakojama apie dalykus, kurie būdingi tik Bažnyčios tikrovei. Tai būdinga daugeliui analogiškų bendruomenių ar institucijų. Pavyzdžiui, ar akademinėje bendruomenėje santykiai nėra panašūs? Tad jeigu nežiūrėsime iš anksto nusiteikę, filme nepamatysime nieko tokio, kas labai diskredituotų Bažnyčią, arba to, ko mes nežinotume iš žiniasklaidos apie jos gyvenimą. Juk mes žinome, kaip realybėje popiežiaus kamerdineris nutekino asmeninius jo dokumentus, o buvęs valstybės sekretorius, išleistas į pensiją, atsisakė išsikelti iš prabangaus buto. Filme, tarkime, dideli korupciniai skandalai, kartais sukrečiantys Vatikaną, arba pernelyg žmogiškas kai kurių aukštų dignitorių elgesys nėra akcentuojami kaip Bažnyčiai tipingi ar esminiai. Tad nieko ypatingo filme nerodoma. Tai tikrai ne renesansinis popiežiaus dvaras ir intrigos čia labai menkos. Tai trapaus ir skausmingo žmogiškumo, o ne Bažnyčios pagedimo analizė. Būtų galima net sakyti, kad žiūrint šiandienio pasaulio akimis, dauguma filmo veikėjų yra dargi labai padorūs.
O Vatikano miesto valstybės gyvenimas sąmoningai sukurtas kaip mikropasaulis, popiežius gyvena apsuptas labai siauro ratelio, nes siekta atlikti bendruomenės mikroanalizę. Žinoma, joje užsimezga intrigos, kyla įvairių problemų, bet šitas žvilgsnis į ribotą, tiesiog miniatiūrinę bendruomenę įdomiausias tuo, kad ten visai nėra vienaplanių žmonių. Pavyzdžiui, valstybės sekretorius iš pradžių rodomas sukarikatūrintai kaip tipingas Bažnyčios biurokratas, bet paskui tie sukarikatūrinti sluoksniai tarsi nulupami ir jis įgauna gyvybės. Valstybės sekretorius pasirodo esąs nuoširdus Bažnyčios veikėjas, šiltas žmogus ir netgi savotiškai pasiaukojęs savo misijai.
Šia prasme gal kiek atstumiančiai atrodo popiežiaus gebėjimai manipuliuoti tais žmonėmis. Bet, kaip minėjau, tai yra ne tiek bažnytinis, kiek gyvenimo pažinimo klausimas. Tad Vatikano dekoracijos – beje, labai vykusios – neturėtų mums užgožti kitų pagrindinių temų.
– Filme popiežius iki paskutinės serijos slepia savo veidą nuo tikinčiųjų, tuo gąsdindamas ir erzindamas visą kuriją, nes tai suprantama kaip jo atsiribojimas ir šaltumas. Kokia serialo kūrėjų mintis slepiasi už tokio popiežiaus elgesio?
– Tai rafinuota postmodernios medijų epochos kritika. Kai popiežius slepia savo veidą, jis tampa dar labiau medialine figūra negu tas popiežius, kurio atvaizdas klijuojamas ant puodukų ir lėkštelių. Nepaisant popiežiaus pasirinkimo, kiekvienas jo judesys neišvengiamai kuria tam tikrą medijų įvaizdį.
Kita vertus, čia savaime iškyla nuolatinis klausimas, ar galima šiandien skelbti Evangeliją nebūnant medijų figūra? Jau kelintas popiežius yra kaltinamas, kad per daug skiria dėmesio žiniasklaidai. Medijų popiežiaus šv. Jono Pauliaus II įpėdinis Benediktas XVI gal mažiausiai norėjo tapti medijų figūra, bet ir jam teko greitai mokytis. Jo vizitai buvo įdėmiai stebimi. Galime prisiminti ir tuomet vykusias medijų transformacijas. Pavyzdžiui, per Benedikto XVI kelionę į Angliją žiniasklaida iš pradžių pasižymėjo priešiškumu ir atakomis, labai neteisingomis ir turbūt sąmoningai klaidinančiomis, o paskui pajuto, kad žmonių simpatijos yra popiežiaus pusėje, todėl likus kelioms dienoms iki vizito pakeitė toną. Pačią viešnagę žiniasklaida nušvietė jau objektyviai, nors nebūtinai visada palankiai.
– Tačiau filme akivaizdžiai parodoma, kad kai popiežius nuo visuomenės slepia veidą ir laikosi tokios pozicijos, kuri tarsi nuosekliai ir griežtai atitinka krikščioniškąjį mokymą Bažnyčiai svarbiais klausimais, pavyzdžiui, dėl abortų, tikintieji nuo jo nusigręžia, štai per popiežiaus pasirodymus Šv. Petro aikštė beveik tuščia.
– Toks vaizdavimas yra klaidingas jau tuo, kad Pijaus XIII pozicija pristatoma kaip neva autentiška, kokios esą Bažnyčia nuosekliai ir turėtų laikytis. Iš tikrųjų gerokai nuosaikesnė valstybės sekretoriaus laikysena ir yra būtent tradicinė Bažnyčios pozicija. Popiežius neturi būti sektantas ir vien barti, jis pirmiausia turi skelbti pozityvią doktriną, o ne užsiimti auklėjimu lazda. Beje, nė vienas popiežius, net ir Pijus XII, niekada neužsiėmė tik priekaištais ir grasinimais. Visada turi būti pasverta, atsižvelgta į įvairias nuomones. Ištikimybė tikėjimui ir doktrinai yra viena, o jų skelbimo stilius – visai kas kita.
Sorrentino Bažnyčią supranta pagal liberalios inteligentijos stereotipą: neva tikroji Bažnyčia eina kaip tankas ir traiško kelyje pasitaikiusius žmones, o jei kas nors elgiasi kitaip, tai čia yra nutolimas nuo tradicinės doktrinos.
Visa tai yra niekai. Jei žmogus bando suvokti Bažnyčią iš vidaus, jis matys kitą vaizdą. Tuo tarpu režisieriui Sorrentino Bažnyčios gyvenimas yra svetimas ir jis žvelgia į jį iš išorės. Iš čia visi stereotipai, neva toks yra tikrasis Bažnyčios veidas. Iš kitos pusės, jis gana gerai įsivaizduoja buitinę Vatikano pusę, santykius, galimų konfliktų pobūdį. Šia prasme seriale galima justi įtampą tarp realizmo ir stereotipų. Bet tie stereotipai nėra itin agresyvūs. Jie veikiau naivūs ir banalūs. Iš kur jie atsiranda? Pirmiausia iš žmonių įsivaizdavimo, kad popiežius gali būti kitoks negu yra. Pavyzdžiui, kai popiežius Pranciškus aiškiai kalba apie abortus, žiniasklaida paprasčiausiai nenori to girdėti, nors kitus jo pasisakymus mielai platina. Tačiau abortai niekada nebus pripažinti, jie yra smerkiami jau pirmuose ankstyvosios Bažnyčios tekstuose. Ir Jonas Paulius, ir Benediktas smerkė abortus, bet Šv. Petro aikštė dėl to neištuštėjo.
– Vis dėlto negalime pamiršti ir paskutinės pirmo sezono serijos, kurioje popiežius galiausiai pasirodo žmonėms Venecijos San Marko aikštėje.
– Pasakysiu ne iš teologinės, o iš meninės pusės. Šis popiežiaus pasirodymas galbūt padiktuotas jo asmeninės traumos, bet kai jis išeina nebeslėpdamas veido ir prabyla į žmones tikrai jautriai, tai yra jo buvusios pozicijos pralaimėjimas. Jis supranta, kad nestodamas veidas į veidą su žmonėmis, kaip visi ankstesnieji popiežiai, jis pralaimi ir pralaimi net savo paties gyvenimą, nes tėvai jo niekada taip ir nepamatys.
Vis dėlto serialas čia šiek tiek nuvilia, nes visą laiką atrodo, kad popiežius turi kažkokį didįjį sumanymą. Ar jis jį turi? Tas didysis sumanymas taip ir neatsiskleidžia.
– Tačiau būtų galima sakyti, kad tai buvo iš anksto sumanyta popiežiaus strategija – išlaikyti įtampą ir parodyti savo veidą tik tada, kai to tikrai reikia.
– Pasakykime taip: kai to tikrai reikia jam asmeniškai... Galima ir taip interpretuoti, aš tam neprieštaraučiau. Vis dėlto serialas čia šiek tiek nuvilia, nes visą laiką atrodo, kad popiežius turi kažkokį didįjį sumanymą. Ar jis jį turi? Tas didysis sumanymas taip ir neatsiskleidžia. Jeigu didysis sumanymas – tapus popiežiumi, susirasti tėvus, tada reikia pasakyti, kad tai nėra didelė scenarijaus sėkmė.
– Jei paminėjote popiežiaus asmeninę traumą ir santykius su tėvais, turėtume ir apie tai pakalbėti. Man pasirodė, kad čia esama vulgaraus froidizmo.
– Yra to šiek tiek. Tėvų palikto vaiko didžiosios traumos klausimas ne visada vykusiai atskleidžiamas, pavyzdžiui, kokia banali pradžios scena su krūva kūdikių.
Bet šiaip traumos motyvas yra nuoroda į tą nelaimingąją 1968 m. prancūzų revoliucijos, studentų judėjimų, hipių kartą, kuri šiandien vis dar užima dominuojančias pozicijas. Daug kas kalba, kad būtent ši traumuota karta sukūrė didžiąsias mūsų laikų problemas, pavyzdžiui, Europos projekto bėdas.
Štai ir popiežiaus tėvai yra hipiai, kurie pametė savo vaiką. Tokie vaikai taip pat patiria traumą, juk jie turėjo tėvus, kuriuos būtų galima pavadinti net pamišėliais. Paskutinėje pirmo sezono scenoje, kai tėvai apsigręžia ir išeina, mes taip ir nesužinome, kodėl jie taip pasielgė. Atpažino, neatpažino? Niekina popiežių? O gal pajuto sąžinės graužatį? O gal išėjo, nes reikėjo eiti pasiimti bedarbio pašalpos? Nusenę hipiai yra tos epochos karikatūra. Jie vis dar bando būti ištikimi tam idealui, kuris 1968 m. gal atrodė patrauklus, bet šiandien yra groteskiškas.
– Žodis „nusenę“ yra svarbus viso serialo kontekste. Tiesą sakant, nusenę yra ne tik hipiai, bet ir didesnė dalis mažojo Vatikano pasaulio atstovų. Akivaizdu, į ką apeliuoja pats serialo pavadinimas Jaunas popiežius.
– Nepamirškime, kad šv. Jonas Paulius II taip pat kadaise buvo jaunas popiežius, tad čia nieko labai naujo. Bet manyčiau, kad „jaunas popiežius“ seriale yra neatskiriamas nuo sąvokos „popiežius iš Amerikos“. Šitie du dalykai sąmoningai sukabinti.
Iš Amerikos atvykęs jaunas popiežius yra žmogus, kuris ateina su visai kita kultūra į Vatikano pasaulį. Priminsiu pusryčių sceną, kur popiežius pareikalauja vyšninės kolos. Mažai kas ją prisimena, Lietuvoje ji buvo pardavinėjama, bet išsilaikė gal metus. Amerikietis žino, kas yra vyšninė kola, bet italams tai sukelia nemažą galvos skausmą. Bent jau Vikipedija tarp šalių, kur ja prekiaujama, nemini Italijos. Tai visiškai kito pasaulio reikalas – paprašyti tokios kolos, ir man atrodo, kad simboliškai tai prasminga.
Su kuo mums asocijuojasi Amerika? Su verslumu, jaunystės kultu, ateitimi, kitoniškumu, laisve. Būtų labai sunku pavaizduoti jokių ceremonijų nepaisantį, visas rūmų taisykles laužantį popiežių vokietį ar britą, ar juo labiau italą. O čia žmogus ateina iš kito pasaulio tiek laiko, tiek erdvės prasme.
Vargu ar toks serialas, bent pirmas sezonas, laikytinas žeidžiančiu religinius jausmus – tokiu atveju pirmiausia tektų uždrausti Dekameroną...
– Su Amerika susijusi ir kita svarbi siužetinė linija, einanti per visas serijas, – tai pedofilijos Bažnyčioje problema.
– Gali būti, kad jos tiesiog neįmanoma išvengti, nes kiekvienas, pažiūrėjęs serialą apie Bažnyčią, paklaustų: o kur pedofilija? Serialas be šitos temos taptų socialiai pažeidžiamas. Kol kas aš menine, kompozicine prasme nesupratau, ar ši siužetinė linija buvo reikalinga.
Jeigu tas problemas būtų taip lengva išspręsti, kaip parodoma filme, būtų gerai. Mes sakome, kad tai yra Bažnyčios skaudulys, nes iš Bažnyčios tikimės kito moralės lygio. Bet vėlgi – tai visos visuomenės skaudulys. Mes puikiai žinome, kad jeigu paimtume kitas bendruomenes, rastume, bijau, dar blogesnę situaciją. Tačiau esama ir kitų, gal groteskiškesnių, bet iš tikrovės paimtų štrichų – tokių kaip pseudomistika, prietaringos pamaldumo formos ir taip toliau. Mūsų pasaulietiškam žiūrovui gal tai mažai prasminga, bet italams ar net prancūzams tai nėra nežinoma. Priminsiu, kad ir Lietuvoje prieš keliolika metų lankėsi ir dėmesio sulaukė toli gražu ne ortodoksalus stigmatizuotas „mistikas“.
– Teko girdėti, kad kai kurie katalikiški sąjūdžiai Vakarų Europoje stengėsi, jog serialas būtų uždraustas rodyti. Lietuvoje, regis, kol kas tylu.
– Tai, kiek žinau, veikiau marginalūs balsai. Vargu ar toks serialas, bent pirmas sezonas, laikytinas žeidžiančiu religinius jausmus – tokiu atveju pirmiausia tektų uždrausti Dekameroną... Bet vis vien man lieka mįslė – ką dar galima pasakyti antrame sezone? Sorrentino užsiminė, kad statant filmą būta nemažai improvizacijos. Gal ir šaus kokia mintis, kuri išgelbės naują sezoną, ne taip, kaip atsitiko su BBC serialu Sherlock.
Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Naujasis Židinis-Aidai Nr.1“
