Ar tai bebūtų tikra legenda, ar viso labo romantizmo kūrinys, jame kalbama apie žmogaus aukojimą – praktiką, būdingą daugybei senųjų visuomenių. Kam ji buvo reikalinga, kokias funkcijas atliko? Kaip iki šiol tai atsispindi popkultūroje?
Filmuose žmogaus aukojimas dažnai yra komunikacijos su antgamtinėmis galiomis kanalas: tikras arba tariamas. Tikras, jei tos galios atsiliepia, o jei atsakymo nėra – auka lieka bergždžia.
Bendravimas su dievais
Viename siaubo filme saujelė stereotipinių amerikiečių jaunuolių turi būti paaukota, kad apmalšintų kažkokių senųjų dievų įniršį. Filmo pabaigoje, negavę aukos, dievai pradeda lįsti iš po žemių – įtariame pasaulio pražūtį. Kitame siaubo filme (tiksliau, daugybėje jų) jauna mergina blaškosi pririšta prie akmeninio stalo: ji bus paaukota, kad sektos nariai galėtų prikelti demoną. Kartais jiems pavyksta, o kartais šis siužeto elementas neveda prie jokių antgamtinių galių – siaubas sukuriamas rodant religinius fanatikus, ne ką mažiau destruktyvius negu jų garbinama būtybė.
Filmuose žmogaus aukojimas dažnai yra komunikacijos su antgamtinėmis galiomis kanalas: tikras arba tariamas. Tikras, jei tos galios atsiliepia, o jei atsakymo nėra – auka lieka bergždžia.
Kaip su „atsakymo“ nebuvimu susidorodavo senosios visuomenės, iš tikrųjų praktikavusios žmonių aukojimą? Kaip pasiteisinti, jei nukerti galvas tuzinui žmonių, o dievybė taip ir neatsiliepia? Šią problemą galima išspręsti tinkamai uždavus klausimą. Pavyzdžiui: „Gerbiamos dievybės, tikiuosi, mūsų auka padėjo saulei ir toliau ridentis dangaus skliautu?“. Kitą dieną saulė vėl patekėjo? Vadinasi, auka suveikė.
Hipotezę, kad actekų visuomenėje žmonės būdavo aukojami norint „pamaitinti“ dievybes ar užtikrinti gamtos procesus, palaiko daug tyrėjų. Actekų švenčių metu būdavo atkartojami pasaulio kūrimo mitai: tuomet dievų, savo gyvybę paaukojusių dėl žemės sukūrimo, mirtys būdavo atkartojamos aktorių mirčių. Kiti tyrėjai, pavyzdžiui, Michel Graulich, sieja aukojimo ritualus su kaltės išpirkimu – savos arba mitologinės. Į nelaisvę paimtiems priešų kariams tekdavo atkartoti legendą apie mitologines būtybes, kurios girtuokliavo ir ištvirkavo, užuot garbinusios savo kūrėjus, ir už tai susilaukė mirties bausmės. Kad ritualas būtų tikslus, prieš nužudant belaisvius jiems būdavo duodama alkoholio ir moterų.
Actekai: žiaurūs ar mandagūs?
Tam tikri ritualai aukoms garantuodavo garbę ir klestėjimą po mirties, taigi galėjo būti žmonių, nuoširdžiai siekusių aukos likimo.
Actekai į populiariąją kultūrą pateko kaip ypač kruvinų aukų mėgėjai. Animacinio filmo „Kelias į Eldoradą“ pagrindiniai veikėjai actekų žynio klaidingai palaikomi dievais. Jiedu nuolatos bando sutrukdyti žyniui paaukoti kokį Eldorado gyventoją jų garbei. Kol galiausiai pagrindiniai veikėjai apskritai uždraudžia žmonių aukojimą. Miesto gyventojai nudžiunga, nustoja baimintis, miestas tampa draugiškas ir saugus.
Vis dėlto kai kurie tyrėjai abejoja, ar taip pat būtų įvykę ir tikroje actekų visuomenėje. Istorikė Caroline Dodds Pennock teigia, kad norėdami įvertinti žmonių aukojimo reikšmę actekų visuomenėje, turime prisiminti, kad tie žmonės kur kas nuoširdžiau tikėjo pomirtiniu pasauliu negu dabartiniai tyrinėtojai. Tam tikri ritualai aukoms garantuodavo garbę ir klestėjimą po mirties, taigi galėjo būti žmonių, nuoširdžiai siekusių aukos likimo. O progų tam buvo pakankamai: daugybė kasmetinių švenčių ir šiaip ypatingos progos (pavyzdžiui, koks mūšis gerai nusisekė) suteikdavo progą rastis beveik nenutrūkstamai žiaurių spektaklių grandinei.
Kasdienio smurto apraiškų šaltiniuose užfiksuota nedaug, o už žmogžudystę buvo skiriama ne mirties bausmė, bet vergovė aukos šeimoje – atrodo keistai švelni bausmė kultūroje, kur nuolatos rituališkai buvo praliejamas kraujas.
Kaip tokie nuolatiniai žiaurumo spektakliai galėjo paveikti visuomenę? Europiečiai užkariautojai XVI a. atvykę į Centrinę Ameriką pamatė dar nerėgėto dydžio ir sudėtingumo miestus: tuo metu actekų sostinė turėjo keturis kartus daugiau gyventojų negu didžiausi tuometiniai Europos miestai – Londonas ir Sevilija.
Actekų visuomenės stabilumas buvo pagrįstas bendruomeniškumu, mandagumu ir sambūvio taisyklėmis. Anot C.D.Pennock, ritualų žiaurumas neatsispindėjo kasdieniame gyvenime. Kasdienio smurto apraiškų šaltiniuose užfiksuota nedaug, o už žmogžudystę buvo skiriama ne mirties bausmė, bet vergovė aukos šeimoje – atrodo keistai švelni bausmė kultūroje, kur nuolatos rituališkai buvo praliejamas kraujas.
Žmonių aukojimas turėjo ne tik simbolinę, bet ir socialinę prasmę, padėjo užtikrinti tam tikrą visuomenės modelį. Kokį?
Aukok ir valdyk
Vienas žymiausių filmų, kuriame vaizduojamas žmogaus aukojimas – 1973 m. sukurtas „Karklų žmogus“ (The Wicker Man). Į keistą salą Škotijoje atvyksta policininkas, įtardamas nusikaltimą. Salos gyventojai apsimeta nieko nežiną ir linksmai sau praktikuoja įvairius pagoniškus derlingumo ritualus, kurie ilgainiui darosi vis įtartinesni. Galiausiai per vieną jų medinėje žmogaus figūroje paaukojamas – sudeginamas – pats policininkas.
Šis pasakojimas požiūriu į aukojimą smarkiai nesiskirtų nuo kitų, jei ne salos valdovo personažas. Paaiškėja, kad salos derlius duotas ne gamtos, bet dirbtinai išvestas jo senelio. Ilgainiui žemė darėsi vis mažiau derlinga, kol iškilo pavojus paties salos valdovo autoritetui. Idant atidėtų šį momentą dar bent vieneriems metams, jis pasirenka paaukoti policininką.
Čia valdovas paaukoja žmogų ir apramina bendruomenę neva užtikrindamas gerą derlių, o pats taip išlaiko dominuojančią socialinę padėtį. Ši hipotezė tarp istorikų ir antropologų egzistavo jau ilgai, o neseniai buvo dar ir patikrinta tikimybiniu modeliu. 2006 m. paskelbtame straipsnyje tyrėjų grupė (Joseoh Watts ir kiti) aiškinosi, ar Austronezijos kultūrose galima rasti ryšį tarp visuomenių su ryškiais socialiniais skirtumais ir visuomenių, kurios atlikdavo žmonių aukojimo ritualus.
Žmonių aukojimas nepadėdavo atsirasti nelygybei – greičiau jau atsirasdavo drauge su ja ir padėdavo jai išlikti: gąsdino žemesniąsias klases, o valdančiajai klasei leisdavo bausti su antgamtišku autoritetu.
Šio tyrimo rezultatai pateikia ne tokį gražų vaizdą. Žmonių aukojimas buvo daug dažnesnis visuomenėse, kur socialinė padėtis yra įgimta ir jos neįmanoma pakeisti per vieną žmonių kartą, negu bendruomenėse, kurių nariai daugmaž lygūs. Žmonių aukojimas nepadėdavo atsirasti nelygybei – greičiau jau atsirasdavo drauge su ja ir padėdavo jai išlikti: gąsdino žemesniąsias klases, o valdančiajai klasei leisdavo bausti su antgamtišku autoritetu.
XVI amžiuje actekai pasitelkdami žmonių aukas, sugebėjo sudaryti sudėtingą ir griežtai hierarchizuotą visuomenę. Tačiau ryškius ir paveldimus socialinius skirtumus mūsų visuomenėje keičia egalitarinis bendrabūvio modelis, kuriam žmonių aukos visai nereikalingos.
Matyt, vis dėlto į naudą, kad tas Gedimino pilies akmuo neprispaudė mergelės.
