Mariaus Jančiaus komentaras apie filmą:
Požiūrių į istoriją yra daug. Vienas jų – subjektyvus, paremtas kiekvieno asmens šeimos, artimųjų patyrimais, giliai įsišaknijęs sąmonėje ir dažnai itin parankus istorinius įvykius spraudžiantiems į supaprastintas „geras-blogas“, „savas-svetimas“ klišes. Kitas – laisvas, analizuojantis, leidžiantis įvertinti visus argumentus, mėginti suprasti ir kitaip manančius. Rinktis antrąjį ne taip paprasta.
Režisieriaus Nikitos Michalkovo žurnalistas paklausė, ar neperdėtai ideologizuojamas ir – dar svarbiau – savicenzūruojamas Rusijos kinas (atkreipėte dėmesį, kaip visuose Lietuvoje transliuojamuose rusų serialuose apie karą savieji, kad ir kas nutiktų, yra geriečiai, o jeigu pradžioje atsiranda neigiamas personažas Raudonosios armijos ar NKVD gretose, galop paaiškėja, kad jis nacių Abvero agentas)? Atsakydamas N. Michalkovas dūrė pirštu už vandenyno. Pasak režisieriaus, Maskva daro tą patį, ką ir demokratijos bastionu vadinama JAV.
Anot jo, kažin, ar kur nors kinas yra labiau filtruojamas nei Holivude. Amerikiečių kariai visada yra didvyriai ir niekada šunsnukiai. Neva tegul pabando koks nors Holivudo grandas į scenarijų įrašyti, kaip amerikiečių jūrų pėstininkas tampa išdaviku, ir tuoj supras, kad tapo savo paties karjeros žudiku. Michalkovas kalba – Michalkovas galbūt žino.
Kad yra ir kitoks kinas, nesirenkantis vien aitrinti priešiškumo ir liaupsinti savųjų, parodo „Kino pavasaris“. Priminsiu prieš septynerius metus jame pristatytą filmą apie 1919–1921 m. Airijos nepriklausomybės karą su Didžiąja Britanija. Įspūdingo biudžeto, komercinių Airijos bankų paremtas, bendradarbiaujant šešių valstybių kūrėjams susuktas Keno Loacho „Vėjas, siūbuojantis miežius“ apdovanotas „Auksine palmės šakele“ bei daugybe kitų garbingų prizų.
Jeigu Lietuvos kino kūrėjai, kaip airiai, galėtų skirti tokį biudžetą vaidybiniam filmui apie Lietuvos Laisvės kovas, koks jis būtų? Ar pavyktų sukurti gyvybingą žmogaus dramą, ar tik pakartoti šimtus kartų girdėtus štampus?
Šis filmas – ne vien apie išsivadavimo pašlovinimą, okupantų britų žiaurumą, bet ir apie skaudžią, kartais abejonių galinčią sukelti laisvės kainą: britų kankinimų neištvėrusio ir airius išdavusio paaugliuko sušaudymą, ginčus ir pykčius ieškant teisingiausio kelio į nepriklausomybę, galiausiai vieno iš brolių komanduojamo būrio salvę į brolio krūtinę.
Jeigu Lietuvos kino kūrėjai, kaip airiai, galėtų skirti tokį biudžetą vaidybiniam filmui apie Lietuvos Laisvės kovas, koks jis būtų? Ar pavyktų sukurti gyvybingą žmogaus dramą, ar tik pakartoti šimtus kartų girdėtus štampus? Tikrų, istorijos užfiksuotų siužetinių linijų scenarijui – apstu. Pavyzdžiui, kaip 1951 m. MGB aktyviai medžiojo Dubysos tėvūnijos būrio vadą, vėliau Šatrijos rinktinės vadą Joną Jankauską–Audronį (Apie tai galite paskaityti čia)
Kol vaidybiniam kinui milijonais nekvepia, V. Sruoginis ir J. Ohmanas pristato dokumentinį filmą „Nematomas frontas“. Ko galite tikėtis, nutarę skirti valandą dvidešimt minučių šio kūrinio peržiūrai?
Kokybiško vaizdo ir puikiai komponuojamos muzikos. Neblogo scenarijaus, įdomiai pasakojamos, galbūt jau ne kartą girdėtos partizano Juozo Lukšos kovos ir meilės istorijos. Atvirų veidų žmonių, kurie tiesiai ir paprastai kalba apie savo vertybinius pasirinkimus. Kai kurių netikėtų liudininkų ir liudijimų. Kad ir JAV Valstybės departamento pozicijos dėl lietuvių jaučiamos nuoskaudos viltingai laukus, bet taip ir nesulaukus Amerikos pagalbos.
„Nematomą frontą“ būtų galima laikyti viena iš tūkstančių Lietuvos vizitinių kortelių pasauliui.
Čia sukompiliuota anksčiau viešai skelbta, labai įdomi medžiaga. Pavyzdžiui, Vytauto Matulevičiaus surengta Juozo Lukšos draugo Jono Pajaujo ir Lukšą išdavusio bendražygio akistata. Dramos prideda sovietinių pareigūnų ir agentų smogikų liudijimai. Atomazga – Juozą Lukšą sumedžiojusio sovietų saugumiečio, beje, lietuvio žodžiai, ištarti ieškant Lukšos palaidojimo vietos. Netikėti žodžiai.
„Nematomame fronte“ yra abiejų mano pradžioje minėtų požiūrių į istoriją, bet turinį greičiausiai nulemia tikslinės auditorijos pasirinkimas. Mat tie, kas domisi Laisvės kovomis, naujos informacijos ras mažai, tačiau galės vertinti pateikimo būdą, scenarijų. Tiems, kurie su šia tema yra menkai susidūrę, filmas gali suteikti daug informacijos.
„Nematomą frontą“ būtų galima laikyti viena iš tūkstančių Lietuvos vizitinių kortelių pasauliui. O ką manysite Jūs, jeigu nuspręsite pažiūrėti? Įdomu, ar daugelis rekomenduotumėte draugams, gyvenantiems užsienyje.
Filmą „Nematomas frontas“ galite pamatyti kovo 31 d. 13:30 val. ir balandžio 3 d. 17:15 val. kino teatre Forum Cinemas Vingis.
