VTTFF yra svarbi trumpametražio kino šventė, kuri savotiškai leidžia žvilgtelti į Lietuvos (bei regiono) kino ateitį. Ir ateitis atrodo iš tiesų įdomiai.
VTTFF nacionalinė konkursinė programa I, kurią šiame straipsnyje ir apžvelgsiu, yra penkių solidžių lietuviško kino autorių kūrinių rinkinys – „Automobilių stovėjimo aikštelė“ (rež. J.Janavičiūtė, 13‘, vaidybinis), „Sausra“ (rež. U.Sabutytė, 14‘, vaidybinis), „Blausos“ (rež. A.Balčiūnas, 18‘, vaidybinis), „Elena“ (rež. B.Sodeikaitė, 13‘, animacinis) ir „Pasakyk, kad myli“ (rež. E.Rožukaitė, 30‘, vaidybinis).
Visi šie trumpametražiai kino kūriniai nusipelnė vietos šiame festivalyje, tačiau kiekvienas iš jų turi skirtingų stiprybių bei silpnybių, kurias pasistengsiu glaustai apžvelgti šiame tekste.
Režisierės Janavičiūtės „Automobilių stovėjimo aikštelė“ pirmiausia yra filmas apie santykių higieną, pateiktas per šiuolaikinių moterų draugystės prizmę. Būtent tai, kad ši istorija yra apie labai kasdieniškus socialinius santykius, suteikia istorijai šviežumo jausmo lyginant su įprastais lietuviškais kino naratyvais, kurie neleidžia dramos lygiui nukristi žemiau aukščiausios įtapos padalos. Visgi, nors pats naratyvas yra iš tiesų įdomus, jo įgyvendinimas nėra be trūkumų. Pirmiausia kliūna dialogai bei jų išpildymas. Teigti, kad niekas taip nekalba realiame gyvenime būtų hiperbolizacija, tačiau klausydamas šiame filme pateiktų personažų pokalbio negali atsikratyti jausmo, kad jis yra dirbtinas, kylantis ne iš pačių personažų, bet tiesiog įgarsinantis būtinos informacijos apsikeitimą. Ir galiausiai kinematografija – nors ji techniškai išpildyta be priekaištų, tačiau kyla klausimas, ar tikrai šiai istorijai papasakoti negalima buvo panaudoti kažką daugiau nei dviejų personažų OTS planus. Visgi būtina pabrėžti, jog šie priekaištai nesugadina bendro pasimėgavimo potyrio.
Režisierės Sabutytės „Sausra“ yra trumpametražis filmas labiausiai orientuotas į tęstinį kinematografinį potyrį. Kaip ir „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atveju istorija pirmiausia žavi savo elegantišku paprastumu – protagonistė, išgyvendama skausmingą išsiskyrimą, nusprendžia trumpam pabėgti į gamtos prieglobstį, kad galėtų išsigydyti savo sielos žaizdas. Ir ši istorija kino formate veikia – jai nereikia didžiulės skalės konfliktų, įmantrių dialogų ar netikėto siužeto posūkio.
Vieninteliai ir iš tiesų nedideli priekaištai – trukmė ir spalvos. Pirmu atveju tai priekaištas iš tiesų yra bendras beveik visiems lietuviškiems trumpametražiams kino kūriniams – daugiau nereiškia geriau. Kitaip sakant, visada yra geriau, jei žiūrovas pasakytų „Ech, kaip norėčiau, kad kūrinys būtų ilgesnis“ nei „Ūch, pagaliau baigėsi“. O antrasis priekaištas susiformavo mintyse galvojant, kad paryškinant miesto mėlynumą bei miško žalumą galima buvo išgauti subtilų kontrastą nuogam kūnui, kuris bando save rasti tarp šių dviejų pasaulių. Taigi, tai ypatingai retas atvejis, kai, kaip žiūrovas, apgailestauji, kad vaidybinio kino formatas neišnaudojo šio konkretaus kinematografinio įrankio siekiant sukurti gilesnį potyrį.
Apie režisieriaus Balčiūnio „Blausas“ man jau teko rašyti, todėl neverta slėpti, kad šiam kūriniui jaučiu simpatiją. Nemažiau svarbu ir tai, kad „Scanoramoje“ režisierius jau nuskynė geriausio lietuviško filmo įvertinimą, tad šį kelio žanro filmą tikrai lengva rekomenduoti visiems besidomintiems šalies jaunųjų kino kūrėjų produkcija. Glaustai tik pridursiu, kad nemažą pasigėrėjimą šiuo filmu sukelia faktas, kad režisierius vis dar studijuoja LMTA bakalauro studijose. Todėl bet kokie šio trumpametražio filmo trūkumai paprasčiausiai nublanksta prieš tai, koks brandus yra šio filmo kinematografinis išpildymas.
Vienintelis animacinis filmas – režisierės Sodeikaitės „Elena“ – yra ne tik solidus lietuviškos animacijos kūrinys, tačiau ir trumpametražis filmas, kuris jau sugebėjo apkeliauti nemažai kino festivalių ir įrodyti savo meninę vertę. Taigi, „Elena“ yra stop-kadro animacijos technikos kūrinys, kuris labai sėkmingai išnaudoja šios animacijos technikos privalumus, siekiant papasakoti poetišką istoriją apie moters gyvenime vykstančias transformacijas bei priimtų sprendimų pasekmes. Ši animacija yra nepakartojamas kinematografinis potyris, kokį tik animacijos medija gali išgauti.
Vienintelis priekaištas, apie kurį pagalvoju kiekvieną kartą žiūrėdamas šį animacinį kūrinį (kadangi jau teko matyti ne kartą skirtingų festivalių programose) yra tai, kad jis yra per ilgas. Tai ginčytinai yra svarbiausias ir didžiausias šio kūrinio trūkumas, kadangi, kad ir koks įtraukiantis būtų animacijos sukurtas vaizdas, jis pats vienas, savaime, negali išlaikyti žiūrovo dėmesio. Todėl maždaug antroje filmo pusėje pradedi vis kritiškiau kelti sau klausimą „kur ši istorija veda?“ ir, to rezultate, iškrenti iš to nuostabaus transo, kurį nuo pat pirmų vaizdų iššaukia animacijos reginys. Tačiau net ir ši aplinkybė nepakeičia fakto, kad tai yra ypatingai kokybiškai įgyvendinta stop-kadro animacijos technikos poetinė režisierės vizija, kurią būtina pamatyti visiems, kurie nori turėti bent bendriausią supratimą apie šalies animacijos talentus.
Ir pabaigai – režisierės Rožukaitės net 30 minučių trukmės kino kūrinys „Pasakyk, kad myli“, kurį gana sunku pavadinti trumpametražiu. Tačiau, nepaisant ilgos trukmės, kurios režisierei prireikia papasakoti savo istoriją, trumpametražis kino kūrinys sugeba labai organiškai pateikti jaunos lietuvių poros gyvenimą, apnuogindamas iššūkius, kai aistra nustoja būti pagrindiniu santykių varikliu ir įsitvirtina buitiška rutina. Nors ir negalima teigti, kad ši kino istorija prailgsta (ypatingai dėl labai geros aktorių vaidybos), bet sunku išvengti klausimo, ar tikrai reikėjo tiek daug laiko papasakoti tokiai paprastai istorijai? Visgi, galima drąsiai teigti, kad „Pasakyk, kad myli“ tikrai pelnytai išsikovojo vietą šiame VTTFF rinkinyje.
Apibendrinus, VTTFF pažadas pateikti geriausia, ką galima rasti Lietuvos trumpametražio kine formatu, yra išpildomas su kaupu. Rašyti kino kritiką apie šiuos kūrinius lengva, nes visais atvejais tereikia galvoti, kokie kinematografiniai aspektai šiuos kūrinius galėjo paversti dar truputį geresniais, o ne siekti identifikuoti, kodėl šie kino kūriniai nepavyko ir/ar neveikia. Peržiūrėjus šiuos trumpametražius kino filmus pasilieki su mintimi, kad bus be galo įdomu sekti šių kūrėjų tolesnę karjerą.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
