Kaip pastebi poetas, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius: „Jos stiliuje jėga, monumentalumas, amazoniškas tekėjimas magiškai susijungia su ironija, sąmoju, netikėtais minties ir vaizdo posūkiais („kandies judesiais“). Jos idėjos ir sugestijos, nemaža dalimi susijusios su dabartinės senstelėjusios moters rūpesčiais bei fantazijomis, toli gražu neapsiriboja socialine ir psichologine sfera...“
Knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje vasario 20 d. 16 val. 5.2 konferencijų salėje. Pristatyme dalyvaus knygos autorė Giedra Radvilavičiūtė, rašytoja Danutė Kalinauskaitė, filosofė Jūratė Baranova ir vertėjas, literatūrologas Laimantas Jonušys.
15min.lt lankytojų dėmesiui – ištrauka iš naujosios G.Radvilavičiūtės knygos „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“:
Paveikiam tekstui turiu kelis jo kokybę patvirtinančius savo kriterijus. Pirmas. Pasakojimas perskaičius nevalingai turi vėl brautis į atmintį – nebūtinai siužetu ar charakteriais. Galbūt tik detalėmis, palyginimu, metafora, kokiu nors netikėtumu: “Jų sodybon per karą pataikė bomba ir visi namiškiai sudegė, tada močiutei pasimaišė protas. Bet vienas gydytojas pamokė ją vaikščioti prieš vėją, prieš vėsų atgaivingą vėją, ir jai tai padėjo” (E. Tode). Antras. Tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties. Ima atrodyti, kad ir aš tai patyriau, ten buvau, alų midų gėriau, tuos pačius žodžius burnoj turėjau: “Kartą, menu, tu manęs paklausei: ar tu žinai, kas yra ten, kur baigiasi Polocko gatvė? Aš susigūžiau, netgi truputėlį pašiurpau, bet tu prisispyrusi žvelgei į akis: sakyk, kas? O, atsakiau, na žinoma, miškas, miškas, kas daugiau. Dar... Ne, smarkiai papurtei galvą – tokio galvos krestelėjimo aš bene labiausiai ir pasigendu šiandien – ten tik rūkas ir dangus, supranti?” (J. Kunčinas). Trečias. Skaitydama tekstą, turiu pamiršti viską aplink – kartais akimirkai, kartais būsena tęsiasi ilgiau: “Iš kažkur atskridus mažutė plaštakė ėmė pleventi virš mūsų energingai ir padrikai – popieriaus skiautelė lengvame vėjyje. Pasisukiojusi nutūpė ant jos krūtinės, kiek pailsėjo, tada pakilo ir dingo iš akių. Plaštakė nuskrido – ir man pasirodė, kad draugė truputį, vos vos paseno” (H. Murakami). Ketvirtas. Pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus privalo atskleisti naujai: “Tąsyk man pirmąkart krito į akį, kad apie moterį nieko negalima pasakyti; pastebėjau, kaip, pasakodami apie ją, jie vis ją apeina, kaip vardina ir vaizduoja kitus dalykus, aplinkybes, vietoves, daiktus, kol prisiartina prie tam tikros vietos, kur visa tai pasibaigia, švelniai ir tarytum atsargiai pasibaigia lengvu, niekados nenubrėžiamu kontūru, kuris ją ir nužymi” (R. M. Rilke). Penktas... Kai tik ką nors noriu suformuluoti iki galo, suima panika. Visi pasakyti teiginiai tampa ginčytini ir efemeriški. Galutinė tiesa tampa paslaptimi, kurios negaliu atskleisti viešai neabejodama. Neseniai mačiau filmą. Jame iš pradžių pasakojama, o vėliau – ir rodoma, kaip senovėje Rytų šalyse, kai žmogų slėgdavo koks žinojimas, jis nueidavo į mišką, rasdavo medžio drevę, prieidavo prie jos arti – lūpomis prie žievės – ir, papasakojęs
tamsiai ertmei savo paslaptį, užkimšdavo ją su čia pat išsikastomis žemėmis, sudžiūvusia žole ar kemsais. Moteris, su kuria susijusią istoriją pasakojo filme vyras, – per daug ją mylėjęs, kad su ja mylėtųsi, – siluetu atrodė panaši į rožės pumpurą. Ji buvo apsaugota nuo išsiskleidimo aistros šilko suknelės užtrauktuku, įsiūtu nuo kryžkaulio iki paskutinio kaklo slankstelio.
Apie tekstus galvojau ne šiaip sau. Nieko nedarau be reikalo.
