Pasak literatūros apžvalgininko Aurelijaus Katkevičiaus, kiekvienas E. Parulskio tekstas – tai žavi miniatiūrinė disertacija apie mūsų kasdienybės stebuklus: „Tai epifanija – kai, atrodytų, buities smulkmenoje pamatai kultūros, o kartais ir civilizacijos klodus... Ir visa tai – be tokios būdingos mūsų visuomenei surauktos kaktos ir ašaros aky. Viskas lengvai ir grakščiai, perregima, bet tvirta proza. Ir – ne pats menkiausias jo prozos privalumas: nedaug kas šioje šalyje turi tokį subtilų humoro jausmą.“
Savo knygos pavadinimą pats E.Parulskis aiškina taip: „Kunstkamera nėra muziejus. Tai tėra kolekcionieriaus ar šiaip hobį turinčio asmens surinktų daiktų, kartais – reiškinių, demonstravimas publikai. Kuo kolekcija keistesnė, paradoksalesnė, juokingesnė, baisesnė – tuo geriau. Vienų kunstkamerų savininkai nori savo turtus paversti muziejais. Su tiksliais aprašymais, katalogais, atliktais ir toliau atliekamais mokslo tyrimais. Kiti kunstkamerų savininkai nenori prarasti savo kolekcijos žanro grynumo, nes juos labiausiai žavi nevaldomo rinkimo ir nepretenzingo rodymo procesas.
Esu iš tų, laukinių, kolekcionierių. Kolekcionuoti kasdienybę pradėjau 1990–aisiais, kai Lietuvoje pradėjo rastis mane dominantys objektai: užsieniečiai Vilniuje, mūsiškiai – užsienyje, valstybių įvaizdžių lenktynės, „Eurovizija“, tamagučiai, internetas, samdomas darbas ir poilsis už pinigus. Kolekcionuoti kasdienybę nebuvo sunku – pats joje aktyviai dalyvavau. Man tereikėdavo savo radiniams suteikti siužetinę formą, pagražinti silpnesnes jų vietas, surasti kuo netikėtesnį žiūrėjimo rakursą, ir jau būdavo galima rodyti publikai. Aš savo kolekciją rodžiau (o naujus eksponatus – teberodau) savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Laisvalaikis“, žurnaluose „Verslo klasė“, „Investicijos“, „Kinas“, „Veidas“, „Naujasis židinys“, Lietuvos radijuje, keliuose naujienų portaluose.
Kai kurie šioje knygoje rodomi eksponatai net apsitraukę apnašomis nuo ilgo saugojimo. Pavyzdžiui, 1998 metais redaktoriai internetą taisydavo į išdidų „Internetą“. Aš palikau originalią rašybą, nes anoje kasdienybėje pasaulinis tinklas toks ir buvo – prasidedantis didžiąja raide ir su kabutėmis.
O štai surenkamų baidarių, saugomų turistų sandėliukuose, iš viso nebeliko“.
„Kasdienybės kunstkamera“ pristatymas – vasario 19 d., penktadienį, 20 val. „Litexpo“ salėje 5.3.