Pirmoji J.Ivanauskaitės premija buvo skirta Kristinai Sabaliauskaitei už romaną „Silva Rerum“, o antroji – rašytojai Renatai Šerelytei už romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.
R.Stankevičius atsiimdamas premiją išsamiai apmąstė rašytojos J.Ivanauskaitės asmenybės ryškumą ir išskirtinumą. Tai nuolat žavėjo ir lydėjo poetą.
„Mane imdavo gerbti vyrai ir įsimylėdavo merginos, kai pasakydavau, kad esu pažįstamas su Jurga Ivanauskaite“, – apie savo ryšį su menininke pasakojo R.Stankevičius.
Poetas, gavęs J.Ivanauskaitės premiją „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, akcentavo ryškiausią rašytojos savybę – drąsą.
„Atrodo, ji apskritai buvo padaryta iš talento ir drąsos. Iš Jurgos kūrybos pynėsi laisvė, nuoširdus neteatrinis santykis su pasauliu, jokių stabų, jokių šventų karvių, jokių „būk kaip visi“, jokių „ką pasakys kaimynai“, – apie J.Ivanauskaitės drąsą bei laisvę kalbėjo R.Stankevičius.
Savo kalboje poetas prabilo ir apie profesorę Viktoriją Daujotytę. Premijos laureatas literatūrologę pavadino didžia moterimi, taip pat nusipelniusia drąsaus žmogaus titulo.
„Dabar sakoma, kad V.Daujotytė yra puolama, kultūros žmonės ją gina. Bet puolama ne ji ir nereikia jos ginti. Barbarų šiandien yra puolama kultūra, puolama šalies siela. Taigi ne ginti profesorę reikia, o stoti ginti kultūros šalia profesorės peties. Aš taip ir darau. Dėkodamas už premiją už vienos parankės imu Jurgą kaip drąsių menininkų globėją, kitą paduodu profesorei Daujotytei, kuriai šį savąjį pasiekimą ir dedikuoju“, – savo drąsią poziciją išsakė R.Stankevičius.
Mirusios rašytojos mama Ingrida Korsakaitė poetui padėkojo už pagyrimus dukrai ir įteikė dar vieną jau tradicine tapusia J.Ivanauskaitės premijos dalį – drambliukų kolekciją, kurią kiekvienas premiją gavęs žmogus turi perleisti kitam, tačiau papildytą dar vienu drambliuku.
„Jurga pati turėjo nemažą drambliukų kaimenę. Ji per paskutiniąsias savo Kūčias ir Kalėdas, 2006 matais, visiems šeimos nariams padovanojo po drambliuką su laimės linkėjimu“, – prisiminimais dalijosi I.Korsakaitė.
