Džinsus ir megztuką vilkintis garsus britų autorius kartu su savimi atsinešė ir keletą savo kūrinių. Vienas iš jų – knyga „Heroinas“ – puikiai žinomas ir Lietuvos skaitytojams. Mūsų šalyje M.Burgessas lankosi jau antrąjį sykį. Kaip pasakojo sukritęs į minkštą krėslą, kol aplink jį šokinėjo fotografas – šįkart tiesiai iš Indijos, kurioje praleido savaitę.
Pasaulyje M.Burgessas vertinamas kaip vienas iškiliausių jaunimui skirtos šiuolaikinės literatūros kūrėjų. Savo knygose atvirai gvildenantis drastiškas temas, joms ištikimas autorius liko ir kituose dviejuose savo kūriniuose, kuriuos pristatė šioje knygų mugėje – „Saros veidas“ ir „Nikas Deinas“. „15min“ kalbėjosi su M.Burgessu apie šias knygas ir rašytojo gyvenimą.
Papasakokite apie savo kelią į rašytojus. Ar tai buvo tikslingai siektos svajonės įgyvendinimas?
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Melvinas Burgesas |
– Vaikystėje puikiai skaičiau ir rašiau, net kai buvau visai mažas. Tačiau man labai nesisekė mokykloje. Negalėdavau susikoncentruoti, nuobodžiaudavau ir todėl nuolat būdavau pasinėręs į savo vidinį pasaulį. Taigi mokykloje mano rezultatai niekada nebuvo geri.
Kai augau, Anglijos švietimo sistema buvo paremta tvarka, kai pradinę mokyklą pabaigę moksleiviai laikydavo egzaminus ir priklausomai nuo šių egzaminų rezultatų patekdavo į mokyklą, kur susirinkdavo visi protingi moksleiviai, arba į mokyklą, kur susirinkdavo tie, kuriems mokykloje nesisekdavo. Aš egzaminų neišlaikiau, taigi atsidūriau mokykloje, negalėjusioje pasigirti akademiniais pasiekimais. Ten jaučiausi prislėgtas. Kaip minėjau, rašymas ir skaitymas buvo vieninteliai dalykai, kuriuos sugebėjau atlikti puikiai, tačiau toje mokykloje manęs už tai niekas negyrė ir nedrąsino.
Kai su šeima persikraustėme gyventi į kitą miestą, švietimo sistema šalyje keitėsi ir visi moksleiviai – protingi ir kvaili – pradėjo mokytis kartu. Man pasisekė, nes čia turėjau mokytoją, kuri mane labai drąsino. Ji vis kartodavo: „Melvinai, tavo pasakojimai puikūs! Jie įdomūs, tiesiog pasakiški!“ Būtent ji man įkvėpė pasitikėjimo savimi. Mokytoja, kurią turėjau prieš tai, versdavo mane jaustis šiukšle.
Tada ir pradėjau mąstyti, kad galbūt norėčiau tapti rašytoju. Tačiau tai buvo tik svajonės. Vis tik šią mintį visuomet nešiojausi savo galvoje. Praėjus keliems metams po mokyklos baigimo, šešis mėnesius dirbau žurnalistu. Tada ir pamąsčiau, kad galbūt reikia pabandyti rašyti knygas. Taigi mečiau žurnalisto darbą ir pradėjau rašyti. Ir po 15 metų buvo išpublikuota pirmoji mano knyga.
Ką veikėte visus tuos 15 metų?
– Rašydamas savo pirmąją knygą labai domėjausi fantastika. Taigi ta knyga buvo būtent tokia. Galbūt ir ji būtų buvusi išpublikuota, nes buvo keli leidėjai, kurie domėjosi mano darbu. Tačiau aš persikrausčiau gyventi į Bristolį. Tai buvo 1970–ųjų pabaiga, 1980–ųjų pradžia. Šis miestas tada ūžė nuo politikos, muzikos, narkotikų ir panašių dalykų. Gyvenimas šiame mieste turėjo didžiulės įtakos mano pasaulėžiūrai. Staiga suvokiau nežinąs, apie ką iš tikrųjų noriu rašyti. Žinojau tik tiek, kad rašyti fantastinių knygų nebenorėjau.
Niekada nebuvau tas, kuris beviltiškai siekė, kad jo parašytos knygos būtų pastebėtos ir išpublikuotos. Aš leidau sau eksperimentuoti ir stengiausi įgyti įvairios patirties.Niekada nebuvau tas, kuris beviltiškai siekė, kad jo parašytos knygos būtų pastebėtos ir išpublikuotos. Aš leidau sau eksperimentuoti ir stengiausi įgyti įvairios patirties. Turėjau tikslą ir jį visada nešiojausi savyje. Tačiau niekada nemąsčiau: „Tavo knyga privalo būti išpublikuota“.
Tik sulaukęs per 30 metų pradėjau mąstyti, kad jau atėjo laikas, kai turiu sužinoti, ar išties galiu rašyti. Išbandžiau daug ką – knygas vaikams, radiją, dramas, trumpas istorijas. Tačiau knygos vaikams turėjo didžiausią pasisekimą.
Teko skaityti, kad vaikystėje turėjote įsivaizduojamų draugų. Kas jie tokie buvo?
Taip, išties turėjau įsivaizduojamų draugų. Tačiau jie niekada nebuvo atskiros asmenybės. Aš visada įsivaizduodavau žmonių minią. Man šių įsivaizduojamų žmonių reikėdavo, kad galėčiau su jais išsikalbėti.
Kai buvau vaikas, gyvenau savo susikurtame pasaulyje. Mano tėvai dažnai kartodavo: „Jis dabar savo pasaulyje“, nes išties dažnai būdamas su jais tiesiog negirdėdavau, ką jie man sakydavo – būdavau pasinėręs į savo mintis.
Kaip pradėjote rašyti knygas temomis, kurios neretai įvairiose visuomenėse vertintos prieštaringai?
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Melvinas Burgesas |
– Rašydamas savo pirmąją knygą „Vilko kaukimas“, maniau, kad rašiau ją vaikams. Tačiau kai ji buvo išleista, man teigė, kad tai knyga paaugliams. Kitos dvi ar trys mano parašytos knygos taip pat buvo įvardintos kaip paaugliams skirta literatūra. Tačiau tada aš nebuvau girdėjęs apie tokį dalyką kaip grožinę literatūrą paaugliams.
Kai nuvykdavau į mokyklas ir bendraudavau su mano knygas skaitančiais vaikais, pastebėjau, kad visi jie buvo 11–12 metų. Nė vieno paauglio. Taigi tai išties nebuvo tiesa – mano knygos nebuvo skirtos paaugliams. Tiesiog dėl rinkodarinių priežasčių jos buvo reklamuojamos kaip paauglių grožinė literatūra. Juk 12–metis knygos, skirtos 15–mečiui ir vyresniam paaugliui, skaitymą suvokia kaip vieną iš „kietumo“ požymių.
Problema išties buvo ta, kad niekas nerašė knygų paaugliams. Kaip tik tuo metu mano leidėjas labai išgyveno, manydamas, kad jo sūnus eksperimentavo su narkotikais. Jis man ir pasiūlė parašyti knygą šia jautria tema. Faktiškai visos knygos apie narkotikus yra nuobodžiai pamokančios – elkis taip, ne kitaip, tai yra gerai, tai yra blogai ir pan. Bet juk jei tokią knygą rašytum suaugusiems, rašytum apie kultūrą, apie muziką, o tavo knygos veikėjai ir vieta būtų daug realesni ir autentiškesni. Nes būtent tai ir yra įdomu – kultūra. Niekas nerūko žolės vien tam, kad rūkytų. Jie tai daro, nes tai daro jų draugai. Tai yra dalis kultūros.
Maniau, kad taip privalo būti parašyta ir paaugliui skirta knyga. Taigi knygos „Heroinas“ veiksmo vieta pasirinkau Bristolį. Pasirinkau konkrečią vietą, konkretų laiką, muziką, tikrus žmones, kuriuos pažinojau. Stengiausi, kad ši knyga būtų kuo autentiškesnė. Žinojau, kad ją skaitys ne 11–mečiai ar 12–mečiai, bet 15–16 metų jaunuoliai. Knyga pavyko puikiai.
Žmonės neretai klaidingai kartoja, esą paaugliai neskaito knygų. Tačiau jiems knygų niekas nerašo. Be to, yra tam tikrų temų, kuriomis suaugę nemėgsta kalbėti su paaugliais. Todėl ir nėra knygų, skirtų paaugliams. Žmonės bijo, jie nenori ar nemoka šiomis temomis su jaunais žmonėmis kalbėti atvirai. Labai dažnai, kai kalbama apie narkotikus arba apie seksą, pabrėžiamos įvairios blogybės: nepageidaujamas nėštumas, įvairios ligos. Bet kodėl niekas nekalba apie aistrą arba apie tai, kaip mylėtis yra gera?
Taigi yra nemažai temų, kuriomis vis vengiama rašyti atvirai ir įdomiai. Taip ir atsidūriau šiame kelyje. Tiesiog jaučiau, kad niekas nerašo labai svarbiomis temomis ir ėmiau pats jomis rašyti.Taigi yra nemažai temų, kuriomis vis vengiama rašyti atvirai ir įdomiai. Taip ir atsidūriau šiame kelyje. Tiesiog jaučiau, kad niekas nerašo labai svarbiomis temomis ir ėmiau pats jomis rašyti.
Vienos iš savo knygų įvade rašote, kad kai kurie knygos herojai – išgalvoti, kiti turi prototipus realiame gyvenime, o dar kiti sukurti suteikiant jiems kai kurių Jūsų pažįstamų bruožus. Ar kurioje nors iš knygų yra Jūsų asmeninės patirties ir išgyvenimų?
– Manęs labai dažnai šito klausia, todėl net pradėjau rašyti savo memuarus, kai buvau 13–18 metų, kurie galbūt kada nors bus išpublikuoti.
Tikriausiai knygoje „Darant tai“ yra šiek tiek mano išgyvenimų. Tačiau tik šiek tiek. Nė viename iš mano sukurtų knygos herojų nėra manęs. Rašydamas knygas rėmiausi ne savo, bet daugybės kitų žmonių patirtimi.
Taigi didžioji dalis Jūsų knygose pasakojimų istorijų išties vyko realiame gyvenime?
– Tai labai priklauso nuo konkrečios knygos. Pavyzdžiui, antroji knygos „Heroinas“ pusė labai stipriai paremta tikrų žmonių tikromis istorijomis. Kaip ir knyga „Nikas Deinas“, kurią parašiau atlikęs didelį tyrimą ir surinkęs labai daug informacijos.
Rašote paaugliams – vieniems iš reikliausių ir imliausių skaitytojų. Kokio atsako iš jų sulaukiate – susitikimų, telefono skambučių, laiškų?
– Telefono skambučių nesulaukiu, tačiau gaunu labai daug elektroninių laiškų. Nors mano knygos skirtos paaugliams, atsako sulaukiu iš jaunuolių nuo 15 iki 25 metų. Man dažnai parašo bakalaurą studijuojantys studentai. Taip pat dažnai lankausi mokyklose, kuriose bendrauju su savo skaitytojais.
Įdomiausia tai, kad kartais susirašinėjimai trunka gan ilgai.
Apie ką susirašinėjate?
– Labai skirtingomis temomis.
Tai gal galite papasakoti, pavyzdžiui, apie pirmąjį laišką, kurį dabar prisimenate?
– Tiesą pasakius, tuo pačiu metu pagalvojau apie kelis iš jų. Būna, kad kartais parašo jaunuoliai, perskaitę knygą „Heroinas“, kurie patys susidūrė su panašiomis problemomis, kurios aprašytos knygoje, arba su jomis susidūrė jų artimieji. Jie tiesiog padėkoja už knygą, sakydami, kad ji jiems savotiškai padėjo. Kartais man parašo jaunuoliai, prašydami pagalbos, patarimų. Viena vertus tai puiku, antra vertus, tai labai atsakinga.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Melvinas Burgesas |
Tačiau daugiausiai sulaukiu elektroninių laiškų, kuriuose skaitytojai tiesiog rašo, kad jiems labai patinka mano knygos. Tiesą pasakius, nemažai laiškų man parašo skaitytojai iš Lietuvos. Atrodo, mano knygos čia „palietė jautrią stygą“. Manau, kad iš visų Europos šalių lietuviai man atsiunčia daugiausiai elektroninių laiškų, nors mano knygos labai perkamos Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Ką Jums rašo lietuviai?
– Na, pirmiausiai lietuviams patinka, kad šios knygos yra tam tikra prasme drastiškos. Jie rašo, kad jos yra „jaudinančios ir įkvepiančios“. Taigi visada apie Lietuvą mąstau kaip apie šalį kurioje, nepaisant to, kad ji atrodo pakankamai konservatyvi, plaka daug aistringų ir radikalių širdžių.
Vyresnės kartos atstovai dažnai stebisi ar net baisisi „šiuolaikiniu jaunimu“. Kokioje pozicijoje esate Jūs? Ar jaučiate esąs jaunų žmonių draugas, ar ir Jus kankina nerimas dėl augančios naujos kartos?
– Žmonių nusiskundimų paaugliais galima rasti jau pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. Senovės Egipto papirusuose užrašyti nusiskundimai ir susirūpinimas nauja karta. Taigi tai labai sena tema. Visada buvo žiaurių paauglių ir įvairių problemų, susijusių su jais. Ir visada žmonės manė, kad jaunoji karta daug blogesnė nei kuri nors ankstesnė. Tačiau faktiškai niekada toks mąstymas nepasitvirtino. Tiesiog visada iškyla naujo pobūdžio problemų.
Antra vertus, manau, kad dabartinė paauglių karta patiria daug daugiau streso. Ypač mokyklose. Nežinau, kaip Lietuvoje, tačiau mano šalies kapitalistinė sistema vis labiau pabrėžia konkurenciją. Politikai nori vis daugiau – geriau išsilavinusios tautos – taigi jie daugiau ir daugiau reikalauja iš švietimo sistemos. Manau, kad žmonės nemąsto apie aplinką, kurioje atsiduria paaugliai. Jei kas nors norėtų sukurti mokyklą, kuriai būtų įdomios ir svarbios paauglių problemos, ji labai skirtųsi nuo tos, kurią turime šiandien.
Žmonės nemėgsta paauglių ir jais nepasitiki. Manau, kad viena iš pagrindinių šio fakto priežasčių – mes patys prisimename, kokie buvome paauglystėje ir žinome, kad neretai tuo baisimės.Žmonės nemėgsta paauglių ir jais nepasitiki. Manau, kad viena iš pagrindinių šio fakto priežasčių – mes patys prisimename, kokie buvome paauglystėje ir žinome, kad neretai tuo baisimės.
Daugelis tikriausiai mano, kad esate taip įsigilinęs į paauglių problemas ir jiems svarbius dalykus, kad Jums auginti savo paties vaikus buvo daug paprasčiau.
– Ne visai. Būti rašytoju ir būti tėvu yra labai skirtingi dalykai. Turiu du vaikus. Su savo partnere išsiskyriau kai sūnui buvo septyneri, o dukrai ketveri metukai. Sūnus liko gyventi su manimi, dukra išvyko gyventi su mama. Taigi vien šis faktas sukėlė tam tikrų problemų, kurių vien suprantingumu išspręsti neįmanoma. Be to, mano sūnui nepatiko pamotė. Tikriausiai galėjau būti pats supratingiausias tėtis pasaulyje, bet sūnaus požiūrio ir jo pykčio pakeisti nebūčiau galėjęs.
Be abejo, tam tikra prasme įsigilinimas į minėtas temas padėjo lengviau atrasti dialogą su vaikais. Antra vertus, galbūt kartais buvau per daug supratingas. Kartais tikriausiai turėjau tvirčiau ir griežčiau pasakyti kai kuriuos dalykus, o ne „nurašyti“ tam tikrų problemų kaip paauglystės kvailiojimų.
Kokias knygas pats šiuo metu skaitote?
– Skaitau labai įvairias knygas. Truputį įgriso anglų grožinė literatūra, todėl pradėjau skaityti vertimus. Šiuo metu ypač žaviuosi Japonijos autorių trileriais. Japonijoje egzistuoja puiki trilerių rašymo tradicija. Mane sužavėjo 20–metės japonės parašyta knyga „Gyvatės ir auskarai“. Tai plonytė knygutė apie auskarų vėrimąsi įvairiose kūno vietose, žiaurumą ir jaunuolių santykius.
O kokiais rašytojais labiausiai žavitės?
– Yra daug rašytojų, kuriais iš tiesų labai žaviuosi. Dievinu rašytoją Gabrielį Garcią Marquezą, nors taip rašyti kaip rašo jis, pats nebandyčiau. Rašytojas, kuris man turėjo labai didelę įtaką yra britų autorius George Orwellas. Jis buvo puikus eseistas, žurnalistas, novelistas, rašęs grožinę literatūrą. Puikiai rašė politinėmis temomis. Politika yra ypač sudėtinga tema ir ji gali būti labai nuobodi, jei rašai neatsargiai. Tačiau G.Orwellas rašo taip paprastai, kad jo rašymą gali suprasti net vaikai. Tai mane labiausiai ir žavi.
Dažnas mano, kad jei skaitydamas susiduria su mintimis, kurias sudėtinga suprasti, tai reiškia tik viena – kad skaitytojas nėra pakankamai protingas, kad suprastų tam tikras temas. Tačiau tiesa ta, kad tokiais atvejais rašytojas nėra pakankamai geras. Nes jei rašai tikrai gerai, tavo knygas bus lengva suprasti. Nėra tokio dalyko kaip pernelyg sudėtingos knygos. Ir ypač jauniems žmonėms, nes jų protai yra daug lankstesni ir jiems suprasti sudėtingus dalykus daug paprasčiau.
G.Orwellu taip pat žaviuosi todėl, kad jis buvo labai nuoširdus ir į visus dalykus žiūrėjo aiškiai ir paprastai.
Ar yra kokia nors kito autoriaus knyga, kurią Jūs pats norėtumėte būti parašęs?
Labai pavydžiu G.G.Marquezui jo knygos „Meilė choleros metu“. Kaip ir kai kurių kitų šio rašytojo darbų.– Labai pavydžiu G.G.Marquezui jo knygos „Meilė choleros metu“. Kaip ir kai kurių kitų šio rašytojo darbų.
Koks Jūsų knygų pagrindinis tikslas – kokią žinutę siunčiate skaitytojams?
– Negalėčiau pasakyti, kad savo knygose skaitytojams palieku kokią nors žinutę. Jos tiesiog yra apie svarbius ir sudėtingus dalykus. Tikiuosi, kad mano knygos priverčia susimąstyti, o ne geriau pasijusti dėl kai kurių dalykų.
Jei galite, šiek tiek papasakokite apie savo kūrybinę rutiną – kokiu paros metu rašote ir kaip intensyviai tai vyksta? Ar labiau pasikliaujate įkvėpimu, ar „juodu“ darbu?
– Kažkas yra labai taikliai pasakęs: „Pasistengiu užsitikrinti, kad kiekvieną rytą 8 val. būčiau įkvėptas“. Taigi tai ir yra atsakymas. Rašau kiekvieną rytą. Manau, kad žmonių vaizduotė ir gebėjimas susikaupti yra daug didesnis anksti rytais.
Įkvėpimas yra planavimo dalykas. Taip, kartais būna nušvitimo akimirkų, kai viskas staiga tarsi susieina. Tačiau tai neatsitinka savaime. Anksčiau maniau, kad knygai reikia idėjos ir kad tos idėjos reikia tiesiog sulaukti. Tačiau ne – idėja pati savaime neateina, nes knygos yra daug daugiau nei viena mintis. Knygą reikia sukurti. Reikia pradėti nuo vienos minties, o tada ieškoti sąsajų, galvoti apie kitus knygos veikėjus, situacijas ir pan., kol galiausiai visa tai tampa viena knyga. Tų nušvitimo momentų gali būti ir labai daug, tačiau visi jie yra proceso dalis.
Šioje knygų mugėje pristatėte dvi savo knygas, neseniai išverstas į lietuvių kalbą – „Saros veidas“ ir „Nikas Deimas“. Kuo išskirtinės šių paauglių, apie kuriuos pasakojate knygose, gyvenimo istorijos?
– Knyga „Saros veidas“ turi nemažai fantastikos elementų. Šios knygos įkvėpimo šaltiniai iš tiesų buvo du. Pirmasis – tai prancūzų filmas apie veido transplantaciją. Pamatęs šį filmą pamaniau, kad tai iš tiesų labai įdomi tema. Kitas įkvėpimo šaltinis – pop muzikos atlikėjas Michaelis Jacksonas.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Melvinas Burgesas |
Susimąsčiau, kad šiais laikais egzistuoja savotiška trauma dėl savo išvaizdos, kurią išgyvena daugelis iš mūsų ir ypač moterys bei merginos. Tai taip paradoksalu, juk gyvename labai gražiame amžiuje, palyginti su praeitimi. Mūsų mityba – puiki, medicina – labai toli pažengusi. Ir vis dėlto tiek daug iš mūsų bjaurisi savo išvaizda. Mes turime tiek daug tokių problemų, kaip anoreksija, bulimija, nutukimas, savęs žalojimas, besaikės plastinės operacijos ir kt.
M.Jacksonas buvo labai geras savęs žalojimo pavyzdys. Skirtumas tik tas, kad jis mokėjo gydytojams, kad jie tai darytų. Jis fiziškai save sužlugdė. Taigi knyga „Saros veidas“ yra būtent apie tai. Ji yra apie merginą, kuri bet kokiomis priemonėmis nori išgarsėti ir apie garsią roko žvaigždę, kuris daugybe plastinių operacijų susižalojo savo veidą.
Knygą „Nikas Deinas“ parašiau atlikęs didelį tyrimą ir pabendravęs su nemažai žmonių, išgyvenusių tragediją, kurią aprašau. Tai knyga apie seksualinį vaikų išnaudojimą vaikų namuose. Mančesteryje, Didžiojoje Britanijoje, buvo atvejis, kai daugybę metų daugybė jaunų berniukų buvo seksualiai išnaudojami. Susisiekiau su aukoms atstovavusiu advokatu bei su kai kuriomis šio siaubingo dalyko aukomis. Ėmiau iš jų interviu. Taip pat atlikau nemažai tyrimų, susijusių su vaikų globos namais. Taip ir gimė ši knyga, kuri yra labai paremta tikrais faktais. Knygai minčių suteikė ir rašytojo Čarlzo Dikenso romanas „Oliveris Tvistas“.
Lietuvoje lankotės antrąjį kartą. Kokį įspūdį Jums paliko mūsų šalis?
– Man Lietuva tikrai patinka. Čia praleidau vos keletą dienų, taigi neturėjau galimybės daug ką pamatyti. Tačiau tai, ką mačiau, man iš tiesų paliko įspūdį. Vilnius labai gražus. Be to, mane žavi mano skaitytojų Lietuvoje entuziazmas. Atrodo, kad jie ypatingai įsijaučia į mano knygas ir išgyvena knygose pasakojamas istorijas.
Ačiū už pokalbį.
