„Skirmantas Valiulis nemėgo, kai jį vadindavo kritiku – jis nekritikuodavo, bet visada sugebėdavo įžvelgti ką nors gero, – knygos pristatyme sakė Žygintas Pečiulis. – Prisimindamas Skirmantą peržiūrų salėse, posėdžiuose, aš palyginčiau jį su snaudžiančiu kompiuteriu. Tai – taupi būsena, kuri yra pasirengusi pateikti informaciją, nors tarsi snaudžia, tarsi miega, bet viduje visada kažką skaičiuoja, kažką daro. Tai buvo žmogus, kuris niekada neišsišokdavo,nepuldavo ginčytis, bet kai jam ateidavo eilė kalbėti – visada tikrai turėdavo ką pasakyti.“
Per televiziją keliauju kaip Robinzonas, tikėdamasis sulaukti savo Penktadienio.„Šiaurės atėnų“ redaktorė Jūratė Visockaitė susirinkusiems priminė vieną paskutinių S.Valiulio interviu, kuriame jis pasakojo, kaip kas savaitę, atsivertęs televizijos programą, susidarydavo „galimą žiūrėjimo žemėlapį“ ir kas dieną šešias valandas žiūrėdavo įvairių televizijų laidas. „Į naktinę erotiką nelendu, nes ten neberandu nieko naujo“, – „Šiaurės atėnams“ sakė S.Valiulis, kuris savo pastabas ir komentarus apie televiziją taip žymėjosi jau penkiolika metų.
„Per televiziją keliauju kaip Robinzonas, tikėdamasis sulaukti savo Penktadienio...“, – savo veiklą gražiai apibūdinęs yra pats medija analitikas.
Knygos „Telemano užrašai“ pristatyme J.Visockaitė prisipažino, kad nepamačiusi kokios laidos, būdavo tikra, kad paskaičiusi S.Valiulio apžvalgas bus informuota.
„Man Skirmantas yra lietuvių inteligentas. Jis rašė lakoniškai, buvo šviesus kritikas ir metraštininkas. Jo tekstuose svarbiausia tai, kas yra tarp eilučių, – mintimis dalijosi J.Visockaitė. – Labai ačiū redaktoriams, kad jie suspėjo knygą. Jis žinojo, kad ta knyga išeis. Tokie žmonės kaip Skirmantas yra verti Nacionalinės premijos...“
Šiltomis mintimis apie buvusį dėstytoją, kurį taip iki paskutinių dienų ir vadino, atsiliepė ir kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
Tokie žmonės kaip Skirmantas yra verti Nacionalinės premijos...„Jis net visiškai nevykusiuose filmuose rasdavo tokių netikėtų dalykų, kurių mes net nesuvokdavome, kad galėtų būti. Jo minčių vingiai – kartais ekscentriški – buvo labai įdomūs, – sakė kino kritikė. – Mano du mokytojai – Valiulis ir Macaitis – buvo labai skirtingi: Macaitis visada kuo nors nepatenkintas, o Valiulis – visada patenkintas.“
I.Keidošiūtė pakvietė visus apie savo mokytoją kalbėti ne tik rimtai, nes S.Valiulis pasižymėjo subtiliu humoru jausmu.
„Macaitis man kartą pasakojo, kaip jie kartą net penkis kartus peržiūrėjo vieną čekų filmą, nes Valiulis pastebėjo, kad druskinė jame yra falo simbolis – visi norėjo tuo įsitikinti... Jis tai darydavo taip originaliai, įdomiai, kad užkrėsdavo visus“, – su šypsena prisiminė I.Keidošiūtė.
Kolegoms ir bičiuliams pristačius ir sutikus naująją S.Valiulio knygą „Telemano užrašai“, gėlių redaktoriams įteikė medskaitininko dukra Skirmantė Valiulytė.
„Seniau po visų susitikimų tėtis nešdavo gėles namo, žmonai, o šįkart šios gėlės – knygos leidėjams nuo žmonos“, – sakė S.Valiulytė.
