„Toks anekdotas sklandė tarp teatralų – kaip geriausia uždirbti milijoną? Pasirodo, reikia 180 metų dirbti rūbininku ir nieko nevalgyti. Tai įrodo, kad milijoną užsidirbti visai įmanoma. Niekad negalvojome, kad mūsų idėja gali pavirsti knyga“, – knygos pasirodymą milijono uždirbimui prilygino žurnalo „Pravda“ redaktorius Kristupas Sabolius.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Knygos „Gatvių knyga“ pristatymas |
Kartą gavęs pasiūlymą savo žurnale rašyti apie Vilnių, kad jame atsispindėtų gyva miesto patirtis, K.Sabolius pasitelkė į pagalbą tris kūrėjas Jurgą Juodą, Jurgą Baltą, iliustratorę Astą Ostrovskają ir įgyvendino šią idėją.
Per metus kompanija sukurdavo po dvylika gatvių aprašų ir piešinių, o per keturis metus sukaupė pakankamai medžiagos knygai išleisti. Dabar knygos autoriai neatmeta galimybės pateikti ir leidinio variantą anglų kalba, kaip alternatyvų gidą turistams.
Jurgų misija buvo keliauti po Vilniaus gatves ir išgauti netikėtų istorijų iš gatvės gyventojų. Pasak K.Saboliaus, iš pradžių autorės dirbo be atlygio ir savo laisvalaikio metu, todėl net pagalvoti, kad vėliau šis sumanymas pavirs į knygą, buvo nerealu.
„Kartais net prireikdavo trijų savaičių pasivaikščiojimų ir pokalbių su gyventojais, kad būtų galima sužinoti, kokia iš tikrųjų yra vienos ar kitos gatvės dvasia“, – teigė „Pravdos“ redaktorius.
Konferencijos klausytojams žurnalo „Pravda“ kompanija pateikė staigmeną – 1939 metų filmą apie Vilnių ir Kaziuko mugę. Kūrėjos buvo paruošusios ir ne vieną „užkulisinę istoriją“, nutikusią klaidžiojant Vilniaus gatvėmis.
„Ta knyga yra tik fragmentas, žaidimas to, ką mes darėme keturis metus. Aš pati kiekvieną kartą jausdama nerimą eidavau į gatves – mes kaskart improvizuodavome, atrodydavome „trenktos“ merginos, kurios lįsdavo prie žmonių. Lankėmės daugelyje barų, į kuriuos dieną paprastai niekas neina – ten sėdėdavo vyrai su striukėmis ir gerdavo alų po litą. Sutikom įvairių profesijų atstovus – laikrodininką Polocko gatvėje, kurio dauguma laikrodžių neveikdavo, nes šis juos tingėjo prisukti. Buvome ir keistoje siuvykloje, kur siūdavo tik kuprinių ir rankinių užtrauktus bei pardavinėjo sagas iš padevėtų rūbų“, – istorijas pasakojo Jurga Balta.
Jurgoms labai įsiminė Lapų gatvėje atrasta kalinių dirbinių parduotuvė, kurioje buvo parduodamas medinis laikrodis, su išdrožinėtu laiku.
Kūrėjos pasakojo, kad visi jų sutikti žmonės, nors ir pradžių jausdavosi nedrąsiai, tačiau vėliau pripasakodavo tiek istorijų, kad šios netilpdavo į žurnalo puslapius.
Jurgos Juodos teigimu, joms teko vaikščioti labai dėkingu metu, kai Vilnius tapo vis patrauklesnis turistams.
„Pamatėme, kad Vilnius yra labai išprotėjęs miestas ir kad savo istorijomis nei kiek nenusileidžia nuo kitų šalių miestų. Tai nebuvo pasiaukojimas – rašyti apie Vilnių buvo labai įdomu. Knygos pavadinime yra ir namo numeris, bet labai užslėptas, nes raidė C yra toliau nuo gatvės. Vilnius yra karščiuojantis, bet labai gyvas“, – patikino Jurga Balta.
