Prisimenu, dar mokyklos laikais reikėdavo eiti į teatrą. Pastorini spektaklio organizatorių piniginę ir kankiniesi. Kankiniesi, nes argi mažam vaikui tai įdomu? Juk vasara jau akis bado, keliai laukia, kada bus nubrozdinti. „Kančia, o dar už ją mokėti turi“, – taip vadindavom šias „iškylas“ su klasės draugais. Bet tokie laikai buvo, auklėtoja privalėjo mus vesti „pasikultūrinti“, o mes – mokslo metų pabaigoje dirbti visuomenei naudingą darbą.
Tačiau jau būdamas abiturientu pamėgau teatro spektaklius. Greičiausiai niekada nepamiršiu Alytaus miesto teatro spektaklio „Heroinas“. Jis mane sužavėjo. Ne dūmais, o nuoširdumu. Nors čia slėpėsi kitas motyvas – norėjau perskaityti knygą, kuria buvo paremtas šio vaidinimo scenarijus. Spektaklis buvo tikras išsigelbėjimas.
Šuo kariamas irgi pripranta. Žinau. Bet tai buvo kažkas naujo. Keistas jausmas.
Nuo pat mažumės jaučiausi kultūringu. Bent maniau toks esąs. Nespjaudžiau gatvėse, į suaugusius kreipdavausi „Jūs“, mėgdavau žodį „ačiū“. „Kultūringas vaikis“. Nors tokie visi mano draugai buvo. Bet ar visi suprasdavo, ką sako? Jei kultūra vadiname visą meną, kūrybą, tai kodėl elgesys irgi yra kultūringas? Gal tai tiesiog lietuvių kalbos skurdumo pavyzdys. Trūksta žodžių. Kalbininkai, imkitės darbo.
„Jis tikras kiaulė“, – jei jau taip sako tai suprask, kad greičiausiai iki kultūros kaip pėstute iki Palangos kopų. Bet štai: jis apsilanko koncerte, kuriame kažkur scenos užkulisiuose stovi apdulkėjęs smuikas, ir jis jau tikras kultūros skleidėjas! Pranašas, atsivertęs iš tikros pagonybės į kultūros tikėjimą. Nieko nesuprantu.
Dabar dar daug kas nežino, kas toks yra Česlovas Milošas
To nesupratau ir tada, kai dar keliai buvo apibrozdinti ir reikėjo mokėti už teatro kančias.
Dabar apstu renginių. Kultūringų renginių. Vien muziejų kiek! Mano gimtajame Alytuje težinojau vieną, ir tas dar etnografinis, istorijos pelėsiais kvepiantis. Girdėdavome gandus, kad kažkur vyksta parodos. Bet kalbos ir liko gandais. Ir kaip, žmogau, gali taip „kultūringu“? Galima kaltinti – esi kultūringas kiek pats nori. O kaip apie taško dydžio miestus, kuriuose vienintelė vieša vieta yra „kultūrnamis“, kuriame vyksta jaunimo prisigėrimo vakarai? Kalbu atvirai ir nuoširdžiai, visi tą girdėjo, matė, daug kas savu kailiu patyrė.
Nors ką jau kalbėti apie kultūros švietimą. Mokyklose niekas to nemoko. „Čia barokas, čia romantizmas. Išmokit atskirti“, – viskas. Jei pats savo akimis matei senus barokinius griuvėsius, tai atskirsi. Kitu atveju tiesiog „praslysi“, sakysi „ačiū“ ir gyvensi laimingas. Visiems tesvarbu, kad mokėtum rašyti ir centus skirtum.
Skaitėme Henriko Radausko, Maironio ir kitus elito kūrinius, klausėmės Liudviko van Bethoveno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos. Ir kas? Dabar dar daug kas nežino, kas toks yra Česlovas Milošas. Mūsų pačių padarytos spragos? Galbūt. Bet pamokos apie iškilius kultūros ambasadorius buvo ne neįdomios, bet katastrofiškai mirtinos. Mokytojams terūpėjo išmokyti rašyti, bet sudominti, apšviesti, leisti susivokti, ar tau tai patinka, laiko nebuvo. Kas tai yra kultūra, kodėl mums ji svarbi gyvenime – į tokius klausimus niekas nekreipdavo dėmesio, o ir neklausė.
Net aukštojoje mokykloje to nėra. Ar besiruošdamas tapti ekonomistu susidomėsi, kas tai yra kultūra, kiek ji svarbi žmogui? Pas mus visuomenėje tvyro mitas: turi aukštąjį – esi išsilavinęs. Jei išsilavinęs – kultūringas. Bet ne tiek, kad suvoktum teatro, meno ar muzikos grožį. Pasiklausai lietuviško, o dar blogiau – rusiško popso, gražiai elgiesi ir tu esi ne kas kitas, o kultūringas pilietis.
Ir dar. Kultūromis mes vadindavome ir seniai išnykusias civilizacijas. Majai, actekai, babiloniečiai. Ištisos kultūros. O jos ir kariavo, vienos kirto galvas kitiems, treti juokėsi ir gėrė kraują. Tai kur čia slypi kultūros trupinys?
Tad, mielieji, kultūra yra reiškinys, elgesys ar žodžiais neapibūdinamas jausmas?
