Ji tarsi didysis teisėjas varguolį pastato šalia milijonieriaus, vagį – prie teisėtvarkos sergėtojo, o vaiką prie suaugusiojo. Visi skaitytojai – nuo darbo, kavos ar spurgos džemo išteptais pirštais – varto tuos pačius puslapius. Stebuklinga ir retai matoma akimirka – būtent šiuo, sekundę tetrunkančiu gestu, mes esame visi lygūs. Visi, jei tik sugebame į rankas paimti knygą.
O kiekvienas atverstas naujas puslapis žada naujus nuotykius ir istorijas, kurias akys sugeria, kaip medžių lapai, sugeriantys ryškias rudens spalvas. Cikliškai verčiami puslapiai suteikia intymumo jausmą, kuris vienija mus su kitais tą veiksmą kartojančiais bendruomenės nariais.
Šis įstabus bendrumo jausmas stipriausiai užuodžiamas bibliotekose. Tik būnant tarp knygų, aplink jaučiant sukauptą šimtmečių ir dešimtmečių išmintį, emocijas, ašaras ir skardų knygų veikėjų juoką, susilieji ne tik su aplinka, bet ir su knyga, jos skaitytojais.
Emocinio intymumo dėka drauge su bibliotekoje susibūrusiais bendraminčiais keliaujame į karo mūšius, žemės centrą, klausiame Konfucijaus patarimų. Ir visi lygūs, nėra jokių visuomenės klasių.
„Gera ta knyga, kurioje autorius dėsto vien tai, ko reikia, ir taip, kaip reikia“, – sakė Aristotelis. Neįsivaizduoju, ar garsieji pasaulio rašytojai ir išminčiai to siekė, bet jie visuomenei sutiekia santarvę ir bendrumą. Kiekvienas verčiamas puslapis suteikia brandumo, o jei aplink esti ir daugiau šį gestą kartojančiųjų – dovanoja intymumo.
Sako, kad knyga žmogų daro labiau savimi pasitikinčiu. Jau praėjo daug laiko, bet aš ir dabar su savimi nešiojuosi bent vieną knygą. Galiu jos neskaityti, o tik turėti, bet tai man suteikia paslaptingos energijos. O jei dar pamatai gatvėje einantį ar kavinėje skaitantį žmogų – pajunti sunkiai apibūdinamą intymumą.
Suvoki, kad šis žmogus yra toks kaip tu – jis gyvena pagal tą patį knygos skaitymo ciklą.
Visus skaitytojus vienija noras. Noras įgyti daugiau žinių, noras atversti kitą puslapį, noras, noras... O knyga pildo visus norus: leidžia skristi ant stebuklingo kilimo, keliauti aplink pasaulį, dalyvauti istoriniuose įvykiuose, keliauti į žemės centrą, panerti 20 tūkst. mylių po vandeniu. Ji net suteikia neįtikėtinas galimybes susitikti su Seneka, geriau pažinti Marką Tweną ar Levą Tolstojų.
Ne kūniškas, bet emocinis intymumas saisto knygų skaitytojus. Ir nereikia bijoti, kad daug kartų minimas bendrumo ir emocinio intymumo jausmas. Tai juk jausmai, kurių paprastai mes nejaučiame ar nesureikšminame. Apmaudau, bet tai nutinka knygos žavesio nesuvokiantiems žmonėms. Juk knyga yra mūsų pasaulio, aplinkos ir kasdieninės rutinos dalis. Jų pilna visur. Tik svarbu – kaip mes ją suvokiame.
Neįtikėtinas jausmas užplūsta užsukus pirmą kartą į svečius ir ten išvydus, kad ir mažą namų biblioteką. Lentynoje sudėtos knygos išsklaido nejaukumo būseną. Juk taip lengva pradėti pokalbį apie rašytojus, knygas, jų kelią į namų biblioteką.
Nereikia vargti ieškant bendrumo visuomenėje. Jis esti ten, kur daug skaitytojų, kur daug autorių, raidžių. Ir nereikia bijoti, kad knygos mus sutapatina, paverčia eiliniais skaitytojais, juk taip gera būti skaitančios bendruomenės dalimi.
Gero skaitymo...
