Sako, žmogaus dvasia atgimsta kartu su gamta. Net ir kalendorinės datos skelbia, kad tikrasis pasaulio atgimimas įvyksta pavasarį, kai gamta įkvepia šviežio oro gurkšnį. Šiltas vėjas, saulės spinduliai, linksmos žmonių minos ir šypsenų raukšlės užkrečia aplinkinius it virusas. Šie melancholiški prisiminimai sugrįžta vos tik medžių lapai pradeda geltonuoti.
Nuo senų laikų, ypač kaimo kultūroje, rudenį jaučiamas mirties skonis. Ūkiškiems darbams pasibaigus, išskridus paskutiniams paukščiams, visuomenės gyvenimą ištikdavo štilis.
Miestuose kitaip. Mieste galima sutikti vieną kitą praeivį, kuris šąlančia nosimi net nepastebi raudonų ir geltonų lapų po kojomis, bet su nostalgija prisimena pavasario atgimimą.
Rudens gerybėmis apipylus stalą, pradedame ieškoti savojo „pavasario“. Vieni pasineria į filmus, knygas, kiti paieškas tęsia fotografijose. Didysis pavasaris visada yra ir bus mūsų viduje, tik jis slepiasi už devynių durų, kurias ne visada paprasta praverti. Štilis persmelkia visus gyvenimo žingsnius – nuo darbo iki miego.
Gęstant vasaros saulei ieškome kito įkvėpimo šaltinio. Apsupti krentančių rudens lapų laukiame ir tikimės sutikti ar pajusti naujo metų laiko mūzą. Bet dažnai ieškome ne ten, kur turėtume. O juk viskas slypi žmonių bendruomenėje, jos kuriamoje gyvenimo kultūroje.
Kultūra yra neatsiejama žmonių dvasios dalis, tad natūralu, kad pavasariško oro keliami jausmai pilkuoju metų laikotarpiu jaučiami tik giliai širdyje, už begalės durų. Jei sugebame jas praverti – išvystame sielos renesansą.
Šis žodis (renesansas) asocijuojasi su XIV-XVI a. atgimusiu kultūros ir meno judėjimu. Terminą pirmą kartą pavartojo menininkas iš Italijos Giorgio Vasari. Tai buvo laikotarpis, kurio metu iš naujo formavosi ne tik meno ir kultūros, bet viso gyvenimo vertybės bei visuomenės pasaulėžiūra.
Šį rudenį, kaip ir prieš kelis šimtmečius, viskas kartojasi. Šiuo metų laiku viskas tik prasideda – keičiasi nuotaikos, išvaizda, gyvenimo tempas. Viskas bunda naujam ir tik šiam laikotarpiui būdingam gyvenimui.
Žemę užkloja storas nukritusių lapų sluoksnis, žmonės supasi į šiltesnius drabužius, saulė šykšti šiltų spindulių – niekas nesustoja vietoje, bet juda tolyn. Tik kitu tempu.
Gamta miršta, o kultūra dvelkiantis gyvenimas tik prasideda: į scenas grįžta teatro trupės, bardai dar aktyviau stveriasi gitarų, o fotomenininkai džiugina per vasarą sukauptomis fotografijomis. Kultūra bunda.
Tie, kurie sugeba valdyti savo sielą, rudenį nepatiria kančios nuo melancholiškų prisiminimų. Jie bunda. Bunda kartu su bundančių aplinkinių idėjomis ir atgijusiu kultūriniu gyvenimu.
Juk ruduo, yra niūrus tik tiek, kiek mes jį tokį matome. Tereikia pažvelgti per petį ir išvysti naujam etapui besiruošiančią visuomenę.
