Galima spėti, kad vartodami žodžius mes intuityviai suprantame kiekvieno jų reikšmę. Ir šis supratimas yra didelis kalbos ekonomijos laimėjimas. Tačiau įdomumo dėlei paimkime kokią nors kasdienę sąvoką ir pabandykime ją apibrėžti.
Tebūnie tai žodis „šuo“. Jis žymi keturkojį žinduolį, mokantį loti. Gal kiek ir per paprastas apibrėžimas, bet šiam atvejui to pakanka. Paimkime dar vieną pavyzdį, tarkim, „kepurė“. Šiuo žodžiu įvardijame vieną aprangos detalių. Čia taip pat, rodos, nekyla jokių neaiškumų, tad siūlau mąstyti apie dar vieną žodį, pavyzdžiui, „akis“. Taip įvardijama viena kūno sudedamųjų dalių, kurios pagrindinė funkcija yra regėjimas. Vadinasi, su savąja „užduotimi“ susitvarkėme dar kartą.
Kyla klausimas, ar su visais žodžiais viskas taip paprasta? Tikrai ne. Pavyzdžiui, kaip mes suvokiame žodį „aš“ ir kokiu tikslu jį vartojame?
Kasdieniame gyvenime mūsų kalbos praktika išvaduoja nuo šio klausimo. Omenyje turiu tai, kad pati kalba leidžia nesigilinti, ką „iš tikrųjų“ žymi žodis „aš“, todėl galime elgtis taip, tarsi viskas iš anksto yra „aišku“. Vedamas smalsumo į „aš“ nutariau pažvelgti atidžiau.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis žodis taikomas tam tikram patirties momentui, kuris yra atsparus kaitai. Tačiau šiek tiek nukrypkime į šalį. Gal atsakymą galime rasti „kreipdamiesi“ į kurį nors iš mokslų, pavyzdžiui, neuropsichologiją.
Nors šis mokslas ir analizuoja tokius reiškinius kaip atmintis, vaizduotė, suvokimas, tačiau tiria objektyvias šių reiškinių puses, siedamas jas su fiziologiniais procesais žmogaus smegenyse ir visoje likusioje nervų sistemoje. Tuo metu aš būčiau linkęs kalbėti apie subjektyviąją savosios patirties pusę, t. y. pusę, su kuria tenka susidurti kasdienybėje.
Tariant paprastai, bėgant metams fiziškai galime apčiuopti, kaip pereiname tam tikrus savojo amžiaus tarpsnius – vaikystę, jaunystę, brandą ir senatvę. Tačiau šioje kaitoje lieka tam tikras pastovumas, kuris, kaip galima spėti, šią kaitą kaip tik supranta ir įvertina.
Bet paradoksas yra tas, kad mūsiškio pastovumo pagrindu negali būti fiziologija. Mat bėgant tam pačiam laikui, smegenys taip pat kinta, tad negalime jų pavadinti mūsų ieškomos patirties pagrindu. Todėl esu priverstas klausti dar kartą. Ir jūsų, ir savęs. Kas yra „aš“?
