Didžiulė problema yra ta, kad kultūrinis elitas atsisako pripažinti kino, kaip pilietinio komunikacijos kanalo svarbą – kanalo, ypač efektyvaus formuojant tokias visuomenės nuostatas kaip pilietiškumas, pasididžiavimas savo valstybe, teisingumo ir teisėtumo svarba, neabejingumas ir t.t. Įvilkdamas šias vertybes į eiliniam žiūrovui patrauklaus pasakojimo formą, kinas yra pajėgus įveikti natūralų pasipriešinimą, kurį žmonės yra išsiugdę dabar veikiančioms primityvioms valstybinio patriotinio ugdymo programoms. Dar daugiau – drįsčiau teigti, kad būtent patrauklaus „žiūroviško” lietuviško kino trūkumas iš dalies lemia tokį nepasitenkinimą savo valstybe.
Pažiūrėkim, kaip atrodo mūsų viešoji informacinė erdvė. Eilinis gyvenimo nuo atlyginimo iki atlyginimo prispaustas pilietis suvokimą apie tai, kas vyksta mūsų valstybėje, susidaro iš žiniasklaidos. Neturėdamas nei laiko, nei jėgų pats „išeiti į tautą”, jis įsijungia televizorių, paskaito „Delfi”, gal perverčia kokį žurnalą. Ką jis ten mato? Valdžia – vagys. Aplink – skurdas ir nusikaltėliai. Visuomenė – degraduoja. Viskas yra blogai ir visi mes mirsim. Ir virš viso to spindi žvaigždės bei Zvonkė su Mia. Iškart norėčiau nuraminti tuos, kurie vėl puls vainoti mūsų žiniasklaidą. Žurnalistai yra visuomenės sanitarai – jų darbas yra eiti ten, kur smirdi šūdu ir parodyti jį visiems, kad kas nors netyčia neįliptų. Viso pasaulio žiniasklaidoje dominuoja negatyvi informacija. Nes tokia yra žiniasklaidos funkcija.
Bet kitose, didesnėse valstybėse, negatyvų informacinės žiniasklaidos generuojamą srautą atsveria, pavadinkime, grožinė produkcija. Įsijunkite bet kurį, pvz. amerikietišką kanalą ir pamatysite, kad tarp trumpų informacinių intarpėlių apie kvailą valdžią, kylantį radiacinį foną bei karą Libijoje dominuoja įdomūs intriguojantys pasakojimai apie tai, kaip jų šalyje žmonės myli, džiaugiasi gyvenimu, kovoja už laisvę, už teisybę ir už savo įsitikinimus, kur visada (arba dažniausiai) laimi gėris ir teisingumas, kur meilė visada nugali neapykantą.
Įdomiausia yra tai, kad Lietuvos auditorija mato beveik tą patį. Įsijungę televizorių, eidami į kino teatrą, skaitydami knygas mūsų žmonės irgi patiria, kaip yra mylima, džiaugiamasi gyvenimu, kovojama už laisvę ir teisybę, kaip visada laimi gėris… Bet ne Lietuvoje. Amerikoje. Nes apie tai pasakojama tik užsienietiškuose filmuose, kur visa, kas gera, vyksta ten, pas juos. Ne pas mus.
Lietuviškų filmų beveik nėra. Apie ką pasakoja tie, kurie yra, ko gero nežino net jų kūrėjai. Poetiniame lietuvių kine, kurį išskirtinai ir finansuoja Kino Taryba, dominuoja įvairiausi metaforizuoti emociniai polėkiai, kurie eiliniam žiūrovui yra ne tik nepatrauklūs, bet ir visiškai nesuprantami. Jau daugelį dešimtmečių Lietuvoje nebuvo sukurta filmo, kuris sugebėtų (ir norėtų) paimti žiūrovą už rankos, įtraukti į intriguojantį ir uždegantį pasakojimą ir pakeliui „sumaitinti” visas tas vertybes, kurių žmonės yra taip pasiilgę, bet niekaip negauna.
Todėl drąsiai teigiu, kad dėl tyliai isteriško ir savižudiško Lietuvos emocinio fono didele dalimi kalta ir visiškai iškreipta yra Lietuvos kultūros politika. Kultūra, kuri yra seniai praradusi bet kokį ryšį su auditorija, užsidariusi tik siaurame pseudointelektualų rate, paskendusi savigraužoje bei makabriškose metaforose, kurių prasmės jau nebesuvokia nei jų kūrėjai, nei tų kūrėjų finansuotojai.
Jei norėtume padėtį pakeisti – kinas yra vienas svarbiausių įrankių. Valstybė privalo suvokti kiną kaip vieną efektyviausių visuomenės emocinės nuotaikos formavimo kanalų ir jį tinkamai išnaudoti. Iš kino kūrėjų turi būti reikalaujama ne tik meninio, bet ir kiekybinio rezultato, nes kinas, kuris yra įdomus tik režisieriui ir jo meilužei, niekada nepadės įgyvendinti jokių visuomeninių uždavinių. Filmas, valstybei kainavęs 3 mln. litų, o surinkęs tik 2 000 žiūrovų (kontakto kaina – 1 500 Lt), yra nusikalstamas mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Kol kultūros elitas smirdės užsidaręs savo siaurame ratelyje ir ignoruos daugumos mokesčių mokėtojų poreikius (tarp jų ir emocinius, estetitinius, kultūrinius paprastų eilinių darbo žmonių poreikius), tol Lietuva kadaruos lėtai besiveržiančioje kilpoje.
Taip, visuomenė degraduoja. Bet dėl to kalti ne Zvonkė, Krivickas ir visa žiniasklaida. Dėl to kalti žmonės, kurie pavogė iš mūsų teisę suprasti, kad ir Lietuvoje galima mylėti, džiaugtis gyvenimu, kovoti už savo įsitikinimus. Kad meilė neapykantą nugali ne tik Amerikoje, bet ir pas mus. Ir kol to negalime pamatyti ir pajausti už kiekvieno kampo, tai mums gali parodyti tik kinas.
