Michael Bar-Zohar, Nissim Mishal. Mosadas. Svarbiausios Izraelio slaptosios žvalgybos misijos
Šios knygos autoriai M.Bar-Zoharas ir N. Mishalas pasakoja apie pačias svarbiausias Izraelio žvalgybos ir specialiųjų užduočių tarnybos Mosado operacijas.
1951 m. įkurto Mosado jėgos šaltinis – anoniminiai agentai: vyrai ir moterys, rizikuojantys gyvybe, gyvenantys atskirai nuo šeimų ir besidangstantys tariamomis tapatybėmis, vykdantys narsias operacijas priešiškose valstybėse, kur menkiausia klaida gali lemti sulaikymą, kankinimus ar net mirtį. Šaltojo karo metu blogiausia, kas galėjo nutikti agentui, sugautam Vakaruose ar komunistiniame bloke, – būti apkeistam į kitą agentą ant šalto ir ūkanoto tilto Berlyne. Rusas ar amerikietis, britas ar rytų vokietis agentas visada žinojo, kad yra kas išgelbės jį iš sunkios padėties, tačiau vieniši Mosado kariai neturėjo mainų galimybės – už drąsą jie mokėjo gyvybe.
Šioje knygoje pasakojama apie svarbiausias Mosado misijas, tokias kaip nacių nusikaltėlio A. Eichmanno sulaikymas, ir drąsiausius herojus, atskleidžiamos klaidos ir nesėkmės, ne kartą metusios šešėlį šios tarnybos įvaizdžiui, sudrebinusios ją iš esmės.
Mitchell Zukoff. 13 valandų. Islamo teroristų ataka Bengazyje
Sukrečiantis narsių vyrų, kurie priešinosi teroristų atakai Bengazyje, pasakojimas.
2012 m. rugsėjo 11-osios naktį Bengazyje (Libijoje) teroristai užpuolė Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatinę atstovybę. Šeši Amerikos apsaugos kontraktininkai stojo į kovą, kad atremtų teroristų ataką ir apsaugotų ten dislokuotus amerikiečius.
Tie vyrai – Markas Geistas-Ozas, Krisas Paronto-Tantas, Johnas Tiegenas-Tigas, Jackas Silva, Dave‘as Bentonas-D. B. ir Tyronas Woodsas-Ronas – vedami pareigos jausmo, atliko nepaprastus drąsos ir didvyriškumo reikalaujančius darbus, siekiant išvengti didesnės tragedijos. Ši knyga – asmeniškas liudijimas apie tai, kas nutiko per trylika valandų vykusį liūdnai pagarsėjusį išpuolį.
„13 valandų“ pasakojama apie naktinės atakos Bengazyje įvykius, apgaubtus paslapties ir kupinus nesutarimų. Ši sukrečianti knyga įtraukia į veiksmo kupiną istoriją apie herojus, kurie vienas dėl kito bei savo tautiečių ir šalies paaukojo sveikatą ir gyvybę.
Curt Hohoff. Rytų fronto pragaras. Vermachto kareivis Rusijoje
Ši Curto Hohoffo knyga pirmą kartą pasirodė 1952 m. Joje autorius, pokariu tapęs garsiu rašytoju, literatūros kritiku ir publicistu, dalinasi savo patirtimi Antrojo pasaulinio karo Rytų fronte. Jis aprašo susirėmimus prie vadinamosios Stalino linijos, Dniepro ir Stalingrado stepėse. Hohoffas prisimena niūrią rusišką žiemą, kovose kritusius bičiulius, apokaliptinėse skerdynėse tarp dviejų totalitarinių režimų susirėmusių karių kasdienybę.
Ši knyga – vienas pirmųjų autentiškų karo dienoraščių, pasirodžiusių Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo. Jos žinomumas neblėsta iki šiol.
***
„Rusai pasirodydavo vidury baltos dienos, tačiau dažniausiai grįždavo nieko nepešę. Tekdavo trumpai susikauti, kartais įvydavo net nedidelis mūšis, bet gana dažnai viskas baigdavosi tuo, kad iš trisdešimties vyrų tik kas dešimtas rasdavo kelią atgal. [...]
Su savotišku moraliniu siaubu pastebėjau, kad šie iš arti tokie kruvini įvykiai iš toli įgaudavo pavojingo žavesio. Atskiro žmogaus skausmas, žaizdos, mirtis čia niekam nerūpėjo, svarbu tik sėkmė arba nesėkmė.“
Ben Macintyre. SAS. Nutrūktgalviai didvyriai. Tikroji karo laikų istorija
1941 m. vasarą Libijos dykumoje įsiplieskus kovos veiksmams tarp britų kariuomenės ir Ašies valstybių, jaunas ir ekscentriškas britų karininkas Davidas Stirlingas sugalvojo radikalų, visoms tradicinėms karybos taisyklėms prieštaraujantį planą: nedidelis specialusis padalinys prasiskverbs už priešo fronto linijos ir sukels ten sąmyšį.
Taip gimė SAS – Specialioji oro tarnyba, kurios veiklą palaimino pats Winstonas Churchillis – Didžiosios Britanijos premjeras. Į šias pajėgas rinkti patys stipriausi, narsiausi ir ištvermingiausi vyrai. Čia tarnavo ir vienintelis Churchillio sūnus Randolphas.
Dabar, praėjus bemaž 80 metų, pripažintas istorikas Benas Macintyre‘as nusprendė papasakoti pritrenkiančią istoriją apie pačią SAS pradžią. Informacijos šiai knygai autorius sėmėsi slaptuose archyvuose, turėjo galimybę prieiti prie anksčiau niekur nepublikuotų prisiminimų, laiškų, nuotraukų ir žemėlapių.
Tameichi Hara, Fred Saito ir Roger Pineau. Japonijos karinio jūrų laivyno kapitonas. Perl Harboras, Gvadalkanalis, Midvėjus – didieji jūrų mūšiai japonų akimis
Po Antrojo pasaulinio karo Japonijai ėmus stotis ant kojų, japonai karą pradėjo vertinti objektyviai ir reikalauti nepagražintos įvykių versijos. Antrąjį pasaulinį karą ant eskadrinio minininko, mažiausio karinio laivo, kapitono tiltelio išgyvenusio kapitono Tameichi Haros autentiški prisiminimai, sugulę į knygą „Japonijos karinio jūrų laivyno kapitonas“, vos pasirodę ano amžiaus septintąjį dešimtmetį tapo bestseleriu abiejose kariavusiose pusėse – ir Japonijoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši knyga iki šiol ypač vertinama istorikų dėl detaliai perteikiamų įvykių, galimybės iš arti pažvelgti į tai, kas vyko Japonijos karinės vadovybės kabinetuose ir tuose Imperatoriškojo karinio jūrų laivyno laivuose, kurie kariavo Ramiajame vandenyne virusiuose jūrų mūšiuose.
Kapitonas Hara, kuris buvo vadinamas Stebuklinguoju Kapitonu, o jo eskadrinis minininkas „Shigure“ – nesunaikinamuoju, nusprendė nesilaikyti seno Rytų posakio „pralaimėjusieji neturėtų kalbėti apie savo mūšius“ ir papasakoti tai, ką patyrė, nevengdamas nei pelnytai pagirti priešų, nei pažerti kritikos sau, savo kolegoms, bičiuliams ir Japonijos karinei vadovybei, kuri, karo svarstyklėms pasvirus priešų pusėn, priėmė ne vieną prastą ar net katastrofišką sprendimą, pasiuntusį myriop tūkstančius japonų.
Mark Galeotti. Vory. Rusijos supermafija
Markas Galeotti – Rusijos organizuoto nusikalstamumo ekspertas, konsultuojantis įvairių šalių vyriausybės ir teisėsaugos įstaigas. Po du dešimtmečius trukusių autoriaus tyrimų atsirado unikalus pasakojimas apie vory – Rusijos supermafiją.
Vory atsirado dvidešimtojo amžiaus pradžioje lageriuose ir kalėjimuose. Ten ir susiformavo jų savita subkultūra su hierarchija, unikalia tatuiruočių simbolika, bausmių sistema, vagių kodeksu, draudžiančiu bet kokį mokamą darbą, bet kokias asociacijas su vyriausybe ar teisėsauga. „Vory v zakone“ išgyveno, prisitaikė ir klestėjo per visus istorijos pokyčius: stalinizmą, Šaltąjį karą, Afganistano karą, Sovietų Sąjungos žlugimą. Šiandien jų įtaka siekia tiek nusikalstamą pogrindį, tiek aukščiausius Rusijos valdžios sluoksnius.
Tatuiruoti lagerių kaliniai tapo grėsmingais kostiumuotais gangsteriais.
Serhii Plokhy. Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos
1991 metais per Kalėdas prezidentas George‘as H. W. Bushas kreipėsi į tautą ir paskelbė apie istorinę Amerikos pergalę Michailui Gorbačiovui atsistatydinus iš pirmo ir paskutinio sovietų prezidento posto bei po to įvykus Sovietų Sąjungos griūčiai. Požiūris, kad Šaltojo karo pabaiga susijusi su demokratinių vertybių pergale prieš komunizmą, atsidūręs Amerikos viešojo diskurso centre ir jame išlikęs dešimtmečius, atnešė pražūtingų padarinių Amerikos pozicijai pasaulyje. Apdovanojimais įvertintas istorikas Serhiijus Plokhyjus „Paskutinėje imperijoje“ atskleidžia, kad Sovietų Sąjungos žlugimas anaiptol nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų nuopelnas. Iš tikrųjų G. W. Bushas tvirtai rėmė M. Gorbačiovą šiam bandant išlaikyti SSRS, nors respublikose stiprėjo nepriklausomybės judėjimas. Remdamasis neseniai išslaptintais dokumentais ir originaliais interviu su pagrindiniais įvykių dalyviais, S. Plokhyjus pristato visiškai naują, drąsią paskutinių Sovietų Sąjungos mėnesių interpretaciją, pateikia neįkainojamų įžvalgų apie dabartinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą bei pavojingiausios krizės Rytų ir Vakarų santykiuose pradžią nuo Šaltojo karo pabaigos.
Arkady Ostrovsky. Pramanyta Rusija: nuo Gorbačiovo laisvės iki Putino karo
1985 m. prie Sovietų Sąjungos vairo stojusio M. Gorbačiovo epocha atnešė daug permainų. Prasidėjus vadinamajai „perestroikai“, susilpnėjo spaudos cenzūra, visuomenė gavo daugiau laisvių, atsirado kooperatyvai – rimtas žingsnis kapitalizmo link. Tačiau valdžios kuluaruose nuolat vyko kova tarp liberalios demokratijos šalininkų ir tvirtos rankos išsiilgusių konservatorių – sovietofilų. Ji nenutrūko ir subyrėjus SSRS, Rusijai tapus nepriklausoma valstybe.
Pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino epocha vertinama nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis buvo demokratas ir žodžio laisvės šalininkas, antra vertus, leido šalyje įsitvirtinti oligarchams, jo valdymo laikais pradėtas kruvinas karas Čečėnijoje, didelė dalis visuomenės pasijuto nuskurdusi, nusivylusi dažnai iki galo nepasvertomis reformomis. Pagaliau ligotas Jelcinas savo dėmesį atkreipė į iki tol mažai kam žinomą buvusį KGB karininką V. Putiną, faktiškai perduodamas jam visas valdžios Rusijoje vadžias.
Šioje A. Ostrovskio knygoje bandoma atsakyti į klausimą: kodėl Rusijoje taip ir nesugebėta atitrūkti nuo slogios praeities, galutinai išsivaduoti iš „tvirtos rankos“ ilgesio. Čia aprašoma, kaip „naujasis caras“ V. Putinas įsitvirtino valdžioje nuosekliai smaugdamas žiniasklaidą, pasitelkęs ištisą popagandininkų korpusą, kaitindamas rusų neapykantą Vakarams, viešai apgailestaudamas dėl „prarastos didybės“ – SSRS griūties. Susidorojimas su neįtikusiais žurnalistais, politikais ir verslininkais, teroro aktai, antrasis Čečėnijos karas, įsiveržimas į Gruziją tapo įžanga į įvykius Ukrainai priklausančiose teritorijose – Kryme ir Donbase.
Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys Dievų miške
Apie lietuvių inteligentų kalinimą nacių įrengtoje Štuthofo koncentracijos stovykloje mūsų skaitytojas geriausiai žino iš B. Sruogos kūrinio „Dievų miškas“. Ši knyga – tai kito Štuthofo kalinio – kunigo Stasio Ylos (1908–1983) liudijimas, stiliumi labai besiskiriantis nuo „Dievų miško“, bet galbūt kur kas tiesesnis, dar negailestingesnis, kraupesnis, labiau sukrečiantis.
Kartu su 46 lietuvių inteligentais, apkaltintais mobilizacijos į lietuvių SS legioną sužlugdymu, 1943–1945 m. S. Ylai teko pereiti devynis pragaro ratus, kuriuose masinės žudynės ir kankinimai buvo virtę kasdienybe.
Iš viso Štuthofo koncentracijos stovykloje, įrengtoje Dievų mišku pramintame vaizdingame pušyne ant jūros kranto, kalinta apie 110 tūkst. žmonių. Apie 65 tūkst. iš jų buvo nužudyti, mirė iš bado, nuo ligų ir išsekimo.
„Žmonės ir žvėrys“ – niūrus istorijos įspėjimas, nežaboto žiaurumo priminimas ateinančioms kartoms. Ši knyga yra apie tai, kaip visuotinio sužvėrėjimo atmosferoje, nacių sukurtos naikinimo sistemos gniaužtuose išlikti žmogumi.
2020-ųjų leidinys iliustruotas originaliais Ramūno Vaitkaus piešiniais.
Sonya Winterberg. Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje
Dingę, pamesti, pamiršti.
Nuo 1944 m. tūkstančiai vokiečių vaikų Rytų Prūsijoje buvo atskirti nuo savo šeimų – daugelis amžiams.
Badas, šaltis ir sovietų agresija – nuolatiniai vadinamųjų „vilko vaikų“ palydovai. Daugelis jų savo akimis matė, kaip mirė tėvai, broliai ir seserys. Mėnesių mėnesius kaip vilkai jie klaidžiojo po Lietuvos miškus.
Išgelbėti lietuvių valstiečių, jie liko už geležinės uždangos, įgiję naujas lietuviškas tapatybes. Po dešimtmečius trukusios tylos paskutiniai gyvi vilko vaikai pirmą kartą pasakoja apie praeityje patirtą siaubą.
