Tikrumas. Nors pats knygos siužetas yra išgalvotas, tai, kad tuo metu buvo bandoma išjudinti Antano Smetonos Vyriausybę, yra tikra.
Komunistai. Tarpukario Lietuvoje jų buvo labai mažai, vos keliasdešmt, tačiau jie buvo labai gerai organizuoti. „O jei tokios grupuotės gerai organizuotos, jos gali daryti poveikį, kuris sukrečia“, – sakė B.Gailius. Tik 1940 buvo aiškiai pamatyta jų veikla: „Jie buvo iš anksto paruošti kadrai“.
Dinamika. B.Gailius sako, kad knygoje jis labiausiai norėjo atskleisti santykius tarp žvalgybos darbuotojo ir jo agento. Ir šis santykis nebūtinai yra vienos krypties, manipuliuoti gali abi pusės. „Santykis yra labai dinamiškas, nes dažnai ir pats žmogus nežino, kaip jis pasielgs“, – sako knygos autorius.
Išdavystė. Bet kokio pokalbio apie žvalgybą pagrindinė tema yra išdavystė. Knygos herojė Angelė išduoda ir Lietuvą, ir Maskvą. Ir nors knygoje nėra atsakymo į tai, ji elgiasi gerai ar blogai, visgi autorius sako norėjęs, kad ta išdavystės tema suktųsi skaitytojo galvoje.
Rusija. „Visuomenės požiūris į Rusiją tada buvo geresnis negu dabar“, – sako B.Gailius. Tuomet buvo gilus konfliktas su Lenkija ir, lyginant su Lenkija, Rusija daug kam atrodė draugiškesnė. Kaune gyvenę žmonės neturėjo komunistinės Rusijos patirties, prisiminė tik carinę Rusiją, kuri, nors ir nebuvo vakarietiška valstybė, visgi prie jos buvo galima prisitaikyti. Be to, net ir kalbant rusiškai, dainuojant rusiškas dainas to laikmečio Lietuvos gyventojams tai netrukdė kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės: „Jiems tai nebuvo disonansas“.
Valstybės tarnyba tarpukaryje. Romane matome gana neblogai gyvenančius valstybės tarnyboje dirbančus žmones, ir, anot B.Gailiaus, lemiamas veiksnys tam – diktatūros įvedimas. „Paprastai diktatūros metu dirbti valstybės tarnyboje apsimoka“, – sako jis. Ir A.Smetonos laikotarpiu valdininkai labai gerai uždirbdavo: „Geriau nei dabartiniai valdininkai“.
Rašytojo mitų griovimas. Ne, su senomis nuotraukomis po Kauną nevaikščiojo ir žingsnių neskaičiavo. „Google maps“ yra idealus šiuolaikiniam trilerių rašytojui. „Be to, Kaunas ne tokia jau neištirta teritorija“, – sakė jis, pridūręs, kad rašytojo darbas yra kur kas paprastesnis nei daug kas įsivaizduoja.
Kovų scenos. B.Gailius sako, kad kai jam buvo 12-13 metų, bandė lankyti karatė – pirmą kartą pusę metų, antrą kartą metus, tačiau metė, kai jau atėjo laikas dalyvauti tarpusavio kovose. „Dabar mano dukra žymiai geresnė karatistė“. Kovos menai jam įdomūs teoriškai, tad kartais paskaito kūrinius, kurie padeda jam aprašyti kovos scenas, na, o knygose jis stengiasi perteikti realistinę kovos filosofiją – ne tiek svarbu, kad scenos būtų įspūdingos, kiek tai, kad būtų tikroviškos.
Agurkas su medumi. Knygoje yra epizodas, kuriame minimas daug kam galintis pasirodyti keistas patiekalas – agurkas su medumi. B.Gailius sako, kad norėjo trikdančio dalyko, tad prisiminė iš vaikystės tokį valgį. „Man tada atrodė nesuprantama, kaip galima valgyti tokį dalyką“, – sakė jis.
Batai prieš tautininkus. E.Parulskis suskaičiavo, kad romane batai minimi 45 kartus, o štai tautininkai – tik 31. „Taigi, batai laimi“, – konstatavo jis. Beje, tai gal ir nenuostabu, nes, kaip prisipažino E.Parulskis, jie abu su B.Gailium skiria daug dėmesio batams, jų kokybei.
Kas toliau? B.Gailius neišduoda, kada pasirodys jo naujas romanas ir apie ką jis bus. Tačiau dabar jis rengia akademinį tyrimą apie žvalgybos tarnybas, tad galima nuspėti, kad ir naujas jo romanas gali būti susijęs su tuo.
