Minėdami rašytojo 110-ąsias gimimo metines 15min pristato menininko gyvenimo istoriją, Škėmos anūkės pasakojimus ir „Baltos drobulės“ vertėjos sunkumus atskleidžiant knygą anglų kalba.
Gimęs du kartus
A.Škėmos gyvenimą, be abejonės, galima pavadinti įdomiu ir spalvingu. Tą parodo pati gyvenimo pradžia. Nors oficiali rašytojo gimimo data yra 1911 m. lapkričio 29-oji (Lodzė, Lenkija), iš tiesų jis gimė metais anksčiau. Kaip juokavo pats autorius, tėvas jį pagimdė du kartus, norėdamas gauti socialinę išmoką.
Tiesa, tolimesnėje menininko vaikystėje smagių istorijų nedaug. Išgyventas Pirmasis pasaulinis karas Rusijoje, revoliucija ir po jos sekęs laikotarpis gyvenant Ukrainoje.
Čia nutikęs ir skaudus įvykis, veikiausiai vėliau įkvėpęs aprašyti panašią istoriją apysakoje „Saulėtos dienos“. Šeimai gyvenant Ukrainoje į butą įsiveržė kareiviai, norėję nužudyti tėvą ir išniekinti motiną. Viso to neįvyko dėl paprasčiausio atsitiktinumo.
Į Lietuvą Škėmos atvyko 1921 m., čia sūnus baigė mokyklą. Netrukus dėl skaudžių gyvenimo patirčių motina, kaip rašo pats Škėma, „išėjo iš proto“. Toks motinos personažo likimas aprašytas ir žymiausiame A.Škėmos kūrinyje „Balta drobulė“. Būtent dėl realių gyvenimo detalių vaizdavimo kūryboje menininkas vadinamas autobiografiškiausiu lietuvių prozininku.
Savęs paieškos
Bandydamas įgyti stabilią ir, jo manymu, praktišką profesiją, Škėma pasirinko medicinos studijas. „Deja, iš medicinos teišnešiau meilę lavonams, kas ir šiandien atsiliepia mano kūryboje“, – rašė menininkas Čikagos lietuvių laikraštyje „Draugas“ savo keturiasdešimtmečio proga.
„Tada pasukau teisės kryptimi. Negaudamas tarnybos (buvau nepatikimas), duoną bei teisę į pramogas užsidirbdavau abejotinai teisėtais būdais: lošiau kortomis, biliardu ir žygiuodavau iškilmingose laidotuvėse šalia karsto, apsivilkęs gedulingais rūbais su žibintu rankose. Už tai man mokėjo 5 litus, ir netrukus įstojau į F. Sipavičiaus vedamą dramos studiją“, – savo gyvenimo istoriją toliau rašė A.Škėma.
„Up ir down“
Vėliau rašytojas buvo priimtas į Kauno valstybinį dramos teatrą, kur atsiskleidė ir aktoriniai gabumai.
„1938 m. vedžiau Janiną Škėmienę. Jai esu dėkingas už visokeriopą paramą studijuoti teatro meną. 1940 m. įsigijau dukterį Kristiną“, – rašė Škėma.
Netrukus buvo įkurtas Vilniaus valstybinis dramos teatras, kur menininkui buvo patikėti svarbesni vaidmenys ir siūlyta lavintis režisūroje. A.Škėma patarimo paklausė ir pastatė kelis spektaklius.
Maždaug 1944 m. menininkui buvo pasiūlyta prisijungti prie partizanų, tačiau jis atsisakė. Rašytojas su šeima pasitraukė į Vokietiją, kur gyveno DP stovykloje (žmonės, karo veiksmų metu išvykę ar išvežti iš savo gyvenamosios teritorijos ir atsidūrę užsienyje buvo apgyvendinti stovyklose). Vėliau šeima pasirinko gyvenimą Amerikoje.
Pavardės galia
Menininko anūkė Corinna Škėma Snyder Antano Škėmos 110-ųjų gimimo metinių proga surengtos diskusijos „Zoom“ platformoje metu pripažino, kad kalbėti apie senelį kiek keista, juk ji gimusi tik po jo mirties. Didžiąją dalį gyvenimo moteris buvo žinoma kaip Corinna, o oficialiai prie vardo pridėjus Škėmos pavardę, viskas kiek pasikeitė.
„Ši pavardė man tarsi atvėrė duris, padėjo susipažinti su žmonėmis, kurių tikriausiai niekada nebūčiau pažinusi“, – sakė C.Snyder.
Jis buvo itin patrauklus, mįslingas ir jaunatviškas rašytojas, išgyvenęs tragiškus karus ir įvykius, miręs per anksti.
Visgi moteris tvirtina, jog kartu su motina sulaukusios ir nemažai kritikos dėl to, jog motina neskatino lietuvybės ir dukros nemokė lietuviškai. Nors tokį motinos sprendimą gerbia, suaugusi pati nusprendė išmokti kalbos, tačiau, kaip pati pripažįsta, pavyko gana prastai.
„Škėmos kūryboje matome vis pasirodančią mirties temą. Menininko artima aplinka taip pat nepadėjo to išvengti – jis turėjo despotišką tėvą, jį kontroliuojantį emociškai taip pat ir išprotėjusią motiną“, – primena Škėmos anūkė.
Pats Škėma savo rašymo stilių apibūdino taip: „Čia mano visa nelaimė, kad savo kūryboje nenaudoju kosmetikos, o chirurginį peilį. O daugeliui nepatinka matyti savo ar savo kaimyno vidurius, nes tai neestiška.“
C.Snyder sako, kad Škėmos kūryboje vis pasirodančios mirties formos šiek tiek leidžia rašytoją romantizuoti: „Jis buvo itin patrauklus, mįslingas ir jaunatviškas rašytojas, išgyvenęs tragiškus karus ir įvykius, miręs per anksti. Tokie faktai ir lemia jo romantizavimą.“
Škėmos palikimas – žaizdos šeimoje
Antanas Škėma žuvo 1961 m. autokatastrofoje, važiuodamas iš „Santaros–Šviesos“ suvažiavimo, kuriame buvo minimas jo penkiasdešimtmetis ir kūrybinės veiklos dvidešimtpenkmetis.
„Šilbajoris [rašytojas] mano senelio mirtį pavadino absurdiška. Man šis apibūdinimas atrodo kiek komplikuotas, tai tragiška autoavarija, kuri pražudė ne tik Škėmą. Mano mama skriejo pro langą ir matė mirštantį tėvą, todėl nemanau, jog avariją reikėtų įvardinti kaip absurdišką situaciją“, – tvirtina Škėmos anūkė.
Corinna Škėma Snyder teigia, kad šis nelaimingas atsitikimas palaužė ir jos motiną. Po avarijos ji net 9 mėnesius nesikėlė iš lovos. Moters manymu, viskas prasidėjo jai būnant vos ketverių, kai šeima sprogstant Antrojo pasaulinio karo bomboms traukėsi į Vokietiją. Mažamečiui vaikui tokie potyriai atmintyje išliko ilgam.
„Nėra jokios abejonės, jog ši avarija labai pakeitė motinos gyvenimą ir jį sutraumavo. Taip pat pakeitė mano ir mano sesers, nes užaugome šioje aplinkoje. Pavyzdžiui, jei žmonės vėluoja, mes iš karto galvojame, kad jiems nutiko kažkas blogo, jei netikėtai suskamba telefonas – bus praneštos blogos naujienos. Mes tiesiog automatiškai galvojame, kad gyvenimas yra sunkus, blogas ir liūdnas, o džiaugsmas ilgai netruks“, – nuoskaudomis dalinasi C.Snyder.
Moteris sako, jog jos dažnai paklausia, kokią įtaką Škėmą daro jos gyvenimui. Atsakymas paprastas – tai yra trauma. C.Snyder sesuo dirba psichoterapeute, anot moters, tai jau daug ką pasako.
Išprotėjimas drauge su personažu
Garsiausias Škėmos kūrinys „Balta drobulė“ pastaraisiais metais atgimsta užsienio kalbomis. 2017 m. Vokietijos leidykla „Guggolz Verlag“ pristatė vokiškąjį lietuvių klasikos vertimą (vertė Claudia Sinnig). Šis leidimas Vokietijoje tapo didele sėkme. Knygą labai teigiamai įvertino tiek literatūros kritikai, tiek ir skaitytojai.
2018 m. pasirodė Karlos Gruodis knygos vertimas į anglų kalbą (leidykla „Vagabond Voices“). Tiesa, tokios sėkmės kaip Vokietijoje sulaukta nebuvo. Viena priežasčių – plati anglakalbė visuomenė ir taip turinti daugybę verstinės literatūros. Visgi vertėja tikisi, jog Škėmą užsienio skaitytojai dar atras. Anot jos, tai jau vyksta, tačiau gan mažais žingsniais.
K.Gruodis sako, jog žmonės, sužinoję, kokią knygą ji verčia, tik palinguodavo galva ir linkėdavo sėkmės. Visgi moteris pripažįsta, kad knygos vertimas buvo išties nelengvas. Dėl teksto sudėtingumo procesas užtruko beveik metus.
„Kartais jaučiausi, jog pati išprotėjau kartu su Garšva. Nors medžiaga ir buvo sunki, man teko įdomus kūrybinis darbas“, – tikina K.Gruodis.
Moteris, paklausta, su kokiais sunkumais susidūrė versdama, atsakė: „Tai buvo didelis iššūkis. Manau sunkiausia buvo suprasti teksto daugiasluoksniškumą ir skirtingus pasakojimo lygmenis, iš kurių kiekvienas turėjo dar ir skirtingą stilistiką. Taip pat reikėjo daug galvoti, kaip susitvarkyti su sakiniais ir įvairiomis citatomis, parašytomis kitomis kalbomis. Teko mąstyti, kaip išlaikyti ir perduoti Škėmos jausmus.“
Su sunkumais susidurta jau pirmajame puslapyje, kuriame yra žodžio „tik“ žodžių žaismas. „Suknios kaina tik dvidešimt keturi doleriai. Tik tik tik tik. Širdis per greit plaka“, – rašoma „Baltoje drobulėje“. Čia „tik“ reiškia ne tik patį žodį, bet ir širdies plakimą. Anot K.Gruodis, vertime teko palikti lietuvišką žodį su angliška pastaba skaitytojams.
Emigracijos negandos
Moteris tikisi, kad vertime jai pavyko perteikti romano daugiasluoksniškumą ir daugiakalbiškumo jausmą. Knygos į anglų kalbą vertėja sako, jog viso to nebūtų be pagrindinės A. Škėmos specialistės, literatūrologės Loretos Mačianskaitės.
„Ji dalimis skaitydavo mano tekstą ir vis atkreipdavo dėmesį, kad aš tam tikrų niuansų nesupratau, kadangi jie itin subtilūs. Net dažnas lietuvis skaitytojas jų nesupranta, nes knygoje daug istorinių, folklorinių užuominų“, – pasakoja K.Gruodis.
„Baltos drobulės“ vertėją labiausiai sujaudino kartu su knygos personažu išgyventas persikėlimas gyventi svetur.
„Mano abiejų tėvų šeimos bėgo į Vakarus. Apie priverstinę emigraciją buvau girdėjusi iš jų pasakojimų, bet skaitydama pirmą sykį aš taip stipriai pajutau, ką tai iš tikrųjų reiškia. Tuo knyga man buvo nepaprastai naudinga ir įdomi“, – pripažįsta moteris.
K.Gruodis teigia, kad naujo imigranto pradžia dažnai buvo tragiška. Tuo metu išsilavinę žmonės dirbdavo jiems visai netinkamus darbus.
„Pavyzdžiui, mano senelis buvo jaunas advokatas Lietuvoje, vėliau atsidūrė Kanadoje su žmona ir dukra, kur dirbo pašte. Visgi vėliau jam pavyko pereiti į Kanados užsienio diplomatinę tarnybą. Jis buvo solidus, patirties turintis žmogus, tačiau pradžioje vis viena dirbo nekokį darbą. Mano močiutė buvo Kauno panelė iš pasiturinčios šeimos, o emigravusi tapo siuvėja fabrike. Taigi knyga mane paveikė asmeniškai“, – emigracijos sunkumus šeimoje apibūdina moteris.
Lygiai taip pat jautėsi Antanas Škėma, Lietuvoje buvęs kultūros ir rašto žmogus, atsidūręs Amerikoje pradėjo dirbti nelengvus fizinius darbus (fabriko darbininkas, viešbučio liftininkas).
Škėma Lietuvoje
„Mano atrodo tai vienintelis lietuvių rašytojas, kuris yra toks laisvas, skriejantis ir ligi šiol išlikęs kiek kitoks. Dėl to jis kelia ir dideles diskusijas, ir meilę“, – Antano Škėmos 110-ųjų gimimo metinių proga surengtoje diskusijoje sakė literatūrologė Loreta Mačianskaitė.
Ji dar kartą paminėjo Škėmos kraštutinumus – arba jo kūryba nesuprantama ir atmetama, arba atvirkščiai, ji išaukštinama ir ja itin žavimasi.
„Jauni žmonės, save laikantys meniškais ar truputį nesuprastais, kitokiais, Škėmą išties dievina. Jis tampa jų lyderiu ir ikona“, – pastebi L.Mačianskaitė.
Moteris sako, kad seniau yra atlikusi tyrimą, ką mokiniai kalba apie Škėmą internete. „Jis patinka merginoms, nes atsivertusios vadovėlį tiesiog žiūri ir juo grožisi, o vyrukams patinka, kad jis labai tvirtas, maištingas, parodantis, kas yra kas. Jiems patinka, kad nekalbama apie kaimą, aprašomos intymios scenos. Taip pat jie vertina ir Škėmos ironiškumą“, – apie mokinių mėgstamas menininko savybes kalba literatūrologė.
Lietuvoje Antanas Škėma vis dar svarbus ir nepamirštas. Keičiantis kartoms su juo ir jo kūryba žmonės atranda vis kitokį santykį.
Pavyzdžiui, 2015 m. Vytautas Balsys sukūrė vaidybinį filmą „Ataraxia“ pagal A.Škėmos dramą „Pabudimas“.
2018 m. pagal tą pačia dramą pastatytas spektaklis „Pabudimas“ (rež. A.Areima) Panevėžio Juozo Miltinio teatre.
Šiemet išleistas filmas „Izaokas“ (rež. J.Matulevičius) nors ir nėra tiesioginė to paties pavadinimo apysakos ekranizacija, ji glaudžiai susijusi su kūriniu.
