Pasakodamas apie knygą, iš dalies paremtą tikrais įvykiais, susipynusiais su išgalvotu siužetu, jaunuoju rašytoju tapęs profesorius visą pusmetį keliavo po Lietuvos ir pasaulio miestus. Viename iš susitikimų, Vilniaus „Pegaso“ knygyne, jis atvirai pasidalijo įspūdžiais apie tai, ką reiškia netikėtai užgriuvusi šlovė, kokius mitus tenka griauti bendraujant su skaitytojais ir apie ką gi bus knygos tęsinys.
– Susitikdamas su skaitytojais apkeliavote kone visą Lietuvą. Ko žmonės dažniausiai klausia?
– Yra toks bendras bruožas, kai iš žmonių nuotaikos ir nusiteikimo tampa aišku, kad jie tikisi iš šios knygos rimtos istorinės studijos. Todėl per kiekvieną susitikimą savo pagrindine pareiga laikau įtikinti juos, kad yra visai ne taip, o kur kas įdomiau. Knygoje daug kitų puikių dalykų – istorijos ten taip pat yra, kaip ir autentikos, ir dokumentikos. Ją skaitant kyla abejonė, kuri frazė yra tiesa, o kuri – išgalvota. Tai intelektualinis iššūkis, netinkantis tiems, kurie tikisi lengvo skaitymo. Knygoje išmonė sugrąžina atgal į tikrovę. Todėl ir pavadinau romaną „veiksmo dokumentika“.
– Knygoje yra ir pikantiškų detalių, todėl ji nerekomenduojama vaikams.
– Kaip tik per susitikimą Panevėžyje vienas žmogus man ir sako: „Knygą perskaičiau prieš valandą, ir jūs man dabar paaiškinkite tris dalykus: pirma, iš kur čia ta orientalistika – haiku, sapnai; antra – kas čia per pornografija; o trečia – tai, ką maniau apie šventą Vasario 16-osios dokumentą, perskaičius knygą, šventumo neprisidėjo, o sumažėjo.“ Tikrai taip, knygoje yra pakankamai niūrių ir sunkių dalykų, ir, žinoma, perskaičius ją iki galo, tuoj pat reikia skaityti vėl, kad viską suprastum.
– Tarp tikrų dalykų, susijusių su realybe, knygoje yra minimos keturios Nepriklausomybės Akto kopijos, o kelionė siužeto vingiuose bando užkabinti visas iš jų. Kaip ten buvo iš tikrųjų?
– Šis klausimas – labiau apie realųjį mano gyvenimą, bet ne apie knygos likimą. Realiame gyvenime atsitiko taip, kad prieš keliolika mėnesių, kai dar tik pradėjau pasakoti žmonėms ir rašiau šitą knygą, tada tikrai tikėjau, kad Akto egzempliorių turbūt yra keturi ar penki.
Bet paskutinių mėnesių mano tyrimai atsako į klausimą, kad yra labai didelė tikimybė – 85 procentų, jog buvo tik du akto egzemplioriai. Vienas – tas, kuris atsirado Vokietijoje. Antras – tas, kuris iki šiol yra dingęs ir kurio vis dar ieškoma. Atskleisiu paslaptį, kad mano romane iš tikrųjų atsiranda du egzemplioriai. Ar žinote tokį anekdotą, kuris labai sutampa su šia istorija: „Vyras grįžta iš medžioklės. Jo klausia: „Kaip tau sekėsi, ar kurapkas medžiojai? –„Medžiojau.“ – „Ir kiek tu jų sumedžiojai?“ –„O tu atspėk, jeigu atspėsi teisingai – tai aš tau abi ir atiduosiu.“ Taip ir su egzemplioriais – abu, kurie iš tiesų egzistavo, romane ir yra aprašyti, bet kadangi jau buvo paminėta, kad jų galėjo būti daugiau, tai antrojoje savo knygoje ieškosiu trečiojo.
– Kadangi knyga yra romanas, išgalvota istorija, siužeto metu pasakojama tokia Akto suradimo istorija, kuri galėjo būti, jeigu būtų buvusi. Šios kelionės metu net užsukama į tolimąją Ukrainą. Kaip tai nutiko, kodėl ten?
Aš iš tiesų atsiradau Ukrainoje likus septynioms dienoms iki Akto suradimo Berlyne. Tik, žinoma, su Kalašnikovo automatu ant pečių nežygiavau ir priešų neskyniau.
– Taip galėjo būti todėl, kad iš dalies taip ir buvo. Jeigu jūs tiesiog pavartytumėte knygą, ji gražiai, įdomiai sumaketuota, o puslapių apačioje sudėlioti kvadratėliai. Jie žymi, kiek dienų liko ir kiek laiko praėjo po įvykio.
Geografinės koordinatės, kur tuo metu realiai buvo vienas ar kitas herojus, atkartoja tikrus Liudo Mažylio žygius. Aš iš tiesų atsiradau Ukrainoje likus septynioms dienoms iki Akto suradimo Berlyne. Tik, žinoma, su Kalašnikovo automatu ant pečių nežygiavau ir priešų neskyniau. Bet Ukrainoje tikrai buvau. Įžanginė kelionė apie sausio mėnesį su mįslingąja Romualda – iš dalies taip pat buvo, tik reikia pasakyti, kad tikrovėje tai keliavau su savo kolega, kitu dėstytoju.
– Knyga parašyta tokiu stiliumi, kad randame ir socialinių tinklų įrašų ištraukų. Socialiniai tinklai šiais laikais įvykiuose dalyvauja gana aktyviai žmonės čia sugeba kelti revoliucijas, atsiduria dienos naujienose ir net knygose. Kokia knygos dalis skiriama feisbuko pasauliui?
– Tikrai didelė dalis yra iš feisbuko, net ir tiesioginės citatos iš mano asmeninio profilio. Nuo to viskas ir prasidėjo. Tiesiog ėmiau dėstyti įspūdžius, vakaro mintis, bendravimo nuotrupas, kelionių patirtis.
Ten atsirado ir citatos iš ateities, kai archyvo darbuotoja atneša dokumentą ir klausia: „Profesoriau, ar ne šito jūs ieškojote?“ Tikra mistika. O kai pabiro mano draugų rato „laikai“, man tai turėjo didelę reikšmę. Jau vėliau – tai vieša paslaptis – griežtoji leidyklos „Šviesa“ redaktorė Loreta padėjo sudėlioti rišlią pasakojimo struktūrą. Antrąją knygą rašiau nuosekliau, bet joje irgi yra baisių dalykų (juokiasi).
– Ši knyga turi vieną įdomią detalę tai yra romanas, kuriame visą laiką fone skamba garso takelis. Dainų joje – labai daug. Kodėl?
– Tik todėl, kad turiu absoliučią klausą (L. Mažylis juokiasi ir čia pat atspėja, kokia nata skamba stiklinė vandens). O iš tiesų ši idėja kilo, matyt, iš mano didelių ambicijų ir tikėjimo, kad aprašoma istorija kažkada tikrai bus ekranizuota, o tada jai reikės ir muzikos. Knygoje nugulė vieni mėgstamiausių mano kūrinių, kurie skambėjo ir kelionės metu. O pabaigoje nurodytame literatūros sąraše yra pateikiami visi susiję ir mane įkvėpę kūriniai bei mintyse skambėjusios dainos. Tai vis iš tos meilės muzikai.
– Visi prisimena tą akimirką, kai grįžote į Lietuvą lėktuvu su žymiuoju margu megztuku. Kaip nuo to laiko pasikeitė jūsų gyvenimas? Jis turėjo gerokai apsiversti aukštyn kojomis.
– Knygoje yra fragmentas, kuriame – tikra autobiografinė dokumentika, ir ta akimirka yra būtent grįžimas iš Vokietijos. Ten – tikrosios emocijos, tikrieji pokyčiai ir faktai, visi aprašyti knygoje minučių ir dienų tikslumu. Pabaigoje vėl nukrypstu į netiesą. O jeigu juokais, tai mano gyvenimas niekuo nepasikeitė, nes vis dar gyvenu tuose pačiuose namuose, dirbu tame pačiame darbe ir netgi gyvenu su ta pačia žmona! Todėl esminių pokyčių neįvyko.
Rašymas visai nevargina, nes antroji knyga tiesiog rašosi pati.
Tačiau bendrauju su žmonėmis labai daug – kalbu įvairioms auditorijoms, kartais ir po tris kartus per dieną. Supratau, kad profesoriui darbas toks – kalbėti. Bet jeigu man pačiam reikėtų dvi valandas kantriai klausytis, be abejo, labai pavargčiau. Tiesa, du dalykai man yra visiškai nauji: šios knygos ir dabar jau antrosios rašymas bei filmavimasis dokumentinių apybraižų laidų cikle televizijoje. Tai iš tiesų reikalauja milžiniškos koncentracijos ir susikaupimo. O rašymas visai nevargina, nes antroji knyga tiesiog rašosi pati.
– Klausimas, kurį uždavė knygyno „Pegasas“ lankytojas: „Knygoje parašyta, kad esate chemikas-politologas, ar tai jūsų profesija?“
Tai dvi profesijos. Pagrindinė mano profesija, kuriai buvo skirta esminė mano jaunystės dalis, buvo chemija. Septintoje klasėje susidomėjau chemijos dalykais, tada įstojau į Vilniaus universitetą, vėliau Kaune apgyniau disertaciją ir 1990 metais per Sąjūdžio įvykius atsisakiau chemiko darbo, nuo to laiko taip ir nebedirbau toje srityje. Tada atsiradau žurnalistikoje, leidau Kauno miesto savivaldybės laikraštį, vėliau mane pakvietė dėstyti ne gamtos, o politikos mokslų, ir tai tęsiasi jau dvidešimt pastarųjų metų.
Suradus Nepriklausomybės Aktąmano susidomėjimas istorija tapo dar didesnis, tad dabar jau su visa doktorantų ir savanorių komanda pamažu tampu ir istoriku.
Susidomėjimas istorija yra artimas politikos dalykams. Bet persilaužimas iš chemijos į politikos mokslus man užtruko netrumpai: reikėjo įgyti patirties, žinių. Kai žmonės klausia, ar esu istorikas, galiu juokauti – man įteikė garbės profesoriaus titulą, ir būtent humanitarinių mokslų – kaip istorikui, nors dėstau politinius dalykus. Suradus Nepriklausomybės Aktą mano susidomėjimas istorija tapo dar didesnis, tad dabar jau su visa doktorantų ir savanorių komanda pamažu tampu ir istoriku.
– Kodėl nutiko toks lūžis tarp gamtos ir humanitarinių mokslų, galbūt užuomazgų buvo jau mokykloje?
– Tikrai taip, ir su tuo yra susijusios dvi mano mokytojos, abidvi vardu Danutės. Chemijos mokytoja taip mane sudomino chemija, kad nuo septintos klasės dalyvavau olimpiadose ir pasirinkau šį kelią. O literatūros mokytoja perskaitydavo mano rašinius ir vietoje to, kad subraukytų raudonai, apačioje parašydavo: „Tik neužsisėdėk toje chemijoje!“
Patikėkite, ši motyvacija man yra svarbi iki šiol! Abi mokytojos buvo labai energingos, labai nestandartinės, daug dirbo net ir po darbo valandų. Literatūros mokytoja Danutė tais laikais į mūsų vidurinę mokyklą sukviesdavo visą Kauno literatūros ir kultūros elitą – rašytojus, aktorius, o mums, vaikams, tįsdavo seilė jų klausantis. Motyvacija iš tiesų yra labai svarbi, ypač tokiame amžiuje, kai dar esi mokykloje.
– Ar nesigailėjote tų metų, praleistų darbuojantis chemijos srityje? Galbūt reikėjo stoti į meną, literatūrą?
– Tai labai sunkus klausimas, pirmą kartą apie tai susimąstau. Turbūt likimas mus pasirenka, o ne mes renkamės, todėl taip susiklostė ir turėjo būti chemija, kitaip nebūtų išėję. Bet mistiškai galvojant atsakymas, ko gero, yra čia: ši knyga atsirado būtent dabar, nors ir nemėgstu sakyti, kada ir kiek tiksliai metų man sueis. Taigi atsakymas yra vienoje iš „The Beatles“ dainų: „Will you still need me when I will be“... o tai yra solidus skaičius. Taip kad esu tokio amžiaus, kai debiutuoti yra iššūkis, bet, matyt, tokia turėjo būti lemtis.
– Kitos skaitytojos klausimas: „Kodėl 99 metai, o ne 100?“
– Tam reikia skaityti knygą, kurioje yra dvi viešos paslaptys, atskleidžiamos pirmame, trečiame ir penktame puslapiuose: kas yra Įvykis, ir kas yra Dokumentas. To nepaslėpsi – jį pasirašė dvidešimt žmonių. Nuo to laiko, kai tai įvyko, galime labai lengvai suskaičiuoti, kiek metų praėjo.
Čia jau yra skaičių magija, bet ji taip pat yra visiškai tiksli: nuo dokumento pasirašymo iki jo suradimo praėjo 99 metai, vienas mėnuo ir trylika dienų. Visiškai mistiniu sutapimu atsiranda ir 99 dienos, būtent praėjus tiek dienų realiame gyvenime man už tai užkabino ordiną. O mano mėgstamo ir knygoje gausiai cituojamo Jorge Luis Borgeso kūryboje suradau citatą, kad „tradicija Dievui priskiria 99 vardus <...> šis neišbaigtas skaičius, atsiradęs iš magiškos lyginių skaičių baimės, <...> rodo esant šimtąjį vardą – Absoliutųjį Vardą“.
Skaičių magija knygoje veikia ne šiaip sau ir atomazgoje atsiskleidžia Berlyne tiksliai įvykusia scena. Tąkart aš ir vienas iš mūsų ambasados darbuotojų, realus žmogus, knygoje pavadintas Gediminu, buvom palikti dviese vienu du kambaryje, kur po stiklu, neužrakintas, gulėjo Nepriklausomybės Aktas. Jį galima buvo pasiimti ir pabėgti, perplaukiant pastatą juosiantį tvenkinį valtele – ši scena beveik identiškai aprašyta tokia, kokia ir buvo realybėje. Tuomet buvo praėję lygiai 200 dienų po suradimo. Čia nieko nereikėjo išgalvoti – tik suskaičiuoti.
– Vienas milijono dydžio magiškas skaičius knygoje taip pat šmėžuoja, ar ne taip?
– Milijono istorija knygoje irgi yra – tai viena iš pagrindinių linijų per visą kūrinio siužetą, tik ji jokiu būdu nėra susijusi su realybe.
– Pokalbį su Liudu Mažyliu baigiame, kad jis suspėtų į paskutinį traukinį, vykstantį į Kauną. Tiesa, knygoje taip pat yra paskutinio traukinio motyvas?
– Taip, yra labai dramatiška išsiskyrimo akimirka, kur kaip tik paskutiniame traukinyje jiedu išsiskiria, o graudulys dėl išsiskyrimo persikelia ir į antrąją knygą. Juk herojus su heroje, išsiskyrę pirmoje knygoje, taip ir nesusitiko, nors laiko praėjo nemažai.
Antroje knygoje laikas sutampa su dabartiniu mūsų gyvenamuoju laiku – herojus dalyvauja Vilniaus knygų mugėje, pristato savo pirmąją knygą, paskui jį visi pamiršta, nes tai jau praėjusių metų istorija, o jis leidžiasi į naujus nuotykius. Bet kurgi ta jo vienintelė? Kas įvyko per tą laiką jos gyvenime? Apie tai – antrojoje knygoje.
