Šančiai. Napoleonas. Angelai
Jei kas šiandien žino Šančius, tai vienintelis dalykas, su kuriuo šis pavadinimas jiems paprastai siejasi, yra suklypę namai, ubagai ir alkoholis. Tuo jų žinios ir baigiasi. Bet, kaip sakoma, nespręsk apie knygą iš jos viršelio. Ši vieta, šis Kauno rajonas yra lyg gyvas žmogus, keliautojas, žygiavęs ir toliau žygiuosiantis istorijos taku. Kaip kartais bebūtų sunku, kiek kartų jis benukristų ar būtų kitų užpultas, stojasi ir žygiuoja toliau. Semiasi stiprybės iš savo patirties, iš savo praeities kovų ir ramiai bei kiek ironiškai žvelgia laukiantiems iššūkiams į akis. Galbūt Šančiams toks likimas buvo lemtas nuo pat jų užuomazgos, kai, manoma, prancūzai jų vietoje sukasė įtvirtinimus, prancūziškai vadinamus chantier, o vokiškai – schanze. Galbūt tie įtvirtinimai ir suteikė valios bei ištvermės atlaikyti visus sunkumus.
Kaip ir viso miesto, ir Šančių auksinis laikotarpis buvo tarpukaris. Rajonas pamažu kūrėsi Nemuno kilpoje į pietryčius nuo centro. Tiesa, iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Šančiai nepriklausė Kauno miestui. Tik paskelbus nepriklausomybę sparčiai augantis priemiestis buvo ne kas kita kaip keli vokiečių bei žydų gigantai fabrikai ir nuo caro laikų likusios įgulos kareivinės. Vienas po kito čia ir toliau kilo fabrikai, šalia gyventi kėlėsi darbininkai – jie kūrėsi apačioje, prie Nemuno kranto, o inteligentija kartu su fabrikų savininkais namus statėsi aukščiau, ant kalvos, taip nejučia suskirstydami visą kilpą į Žemuosius ir Aukštuosius Šančius, kurių pavadinimai išlikę iki šiol. Tiesa, hierarchinė pavadinimų reikšmė laikui bėgant diplomatiškai išnyko. Žemieji Šančiai prie miesto buvo prijungti 1919, o Aukštieji – tik 1932 metais. Bet vietos gyventojams šie oficialumai neturėjo reikšmės, nes visą laiką abi rajono dalys iš tiesų buvo vienas, organiškas, gyvas darinys, kurio centrinėje gatvėje buvo plėtojama pati įvairiausia veikla.
Gyvenimas virė nuo turgaus halės ir „Lyros“ kino teatro iki Ugniagesių rūmų bei naujam gyvenimui atgimusių kareivinių, kuriose buvo įkurdintas pėstininkų pulkas ir skambiai pavadintos Artilerijos dirbtuvės. Kareivinių gyventojai visuomet savo dailiomis žalsvomis pėstininkų ar tamsiai mėlynomis aviacijos karininkų uniformomis viliojo vietines merginas, kartais įsiveldavusias į neleistinus nuotykius. Naujokus kareivius galėjai pamatyti Nemuno krantine sinchroniškai žygiuojančius į kareivines, skambiai traukiančius žygio dainas, tokias kaip „Ant kalno mūrai...“ – jos jaunimo mėgtos tarpukariu, mėgstamos ir šiais laikais. Karininkai baltomis pirštinėmis, dailiais judesiais ir galingu balsu eisenos žiūrovams, ypač „šeisiančioms į panas“ paauglėms, sukeldavo kone ekstazę. Pamaloninti jie paneles kartais apdovanodavo santūria šypsena.
Nuo karininkų neatsiliko ir čionykščiai dendžiai, vietinių vadinami frantais. Tokius nuo prasisiekėlių patyrusi akis kaipmat atskirdavo: tikri stilingieji visada vilkėdavo liemene, apatinė saga būtinai prasegta, lauke privalomai rodydavosi su skrybėle, cigaretes laikydavo tik specialiuose dėkluose, o pokalbio partnerį visada pavaišindavo. Dailioji lytis, nusižiūrėjusi nuo Holivudo filmų, dūmą traukė per elegantišką ilgą ir ploną kandiklį, madingai trumpus plaukus specialiomis žnyplėmis susukdavo prigludusiais „lokonais“, ir nė viena padori moteris ar mergina neišeidavo laukan be skrybėlaitės, pirštinių ir kojinių. Porelės per pasimatymus ypač mėgdavo eiti į dailiais mediniais raižiniais dekoruotą „Lyros“ kino teatrą, kur buvo galima nusipirkti gardžiųjų dešrelių su garstyčiomis. Prisižiūrėjusios holivudinių filmų ir romantiškai nusiteikusios poros svajodavo apie ateitį ir kalbėdavo, kaip gyvens lyg tuose filmuose.
Kažkurią to auksinio laikotarpio dieną viena iš šių porelių (Matilda ir Aleksandras) ėjo Kranto 14-uoju strytu (taip žmonės vadino sunumeruotas Kranto gatves, kadangi tai priminė Niujorko gatvių pavadinimus) Nemuno link, mat norėjo paganyti akis į atsiveriantį gražų vaizdą. Atėję nusprendė prisėsti ant žolės ir kurį laiką stebėjo paauglius ir vaikus, vasarą besimaudančius gaivinančiuose vandenyse, daugiausia iš Žemųjų Šančių, nes turtingieji turėjo vilas prie pliažų Panemunėje, madingame užmiestyje. Aleksandras, sumanęs patrauklia istorija sudominti Matildą, tarė:
– Tildut, ar užmatai tąjį kalną anapus Nemuno?
– Užmatau, kodėl gi klausi?
– Ar pamanytum, kad kadais tenai Napaleonas tėmyjo, kaip jojo kariauna tarabanyjosi skersai upę?
– Ką čia trelini, kiba Napaleonas čionais trenktis išmanytų?
– Tiesą sakau. Bent jau kaži koks galvočius man priskiedė.
– Gal tik šiaip trelų prisakė. – Matilda pažvelgė į jį su meile.
Aleksandras ir pats gerai nesuprato, kad kalbėjo tiesą. Kaip tik tada, kai Napoleono armija atžygiavo prie Nemuno, Šančiai buvo pakrikštyti kartu su vienu sėkmingiausių persikėlimo operacijų pasaulinėje karybos istorijoje. Viskas prasidėjo nuo Tilžės taikos, kai Napoleonas sutriuškino Prūsijai talkinusią rusų kariuomenę ir prirėmė Aleksandrą I pasirašyti taikos sutartį. Kol abu valdovai laiškuose meiliai kreipėsi vienas į kitą „mano broli“, Napoleonas tylomis ruošėsi karui su caru. Po penkerių metų sutelkęs armiją jis nužygiavo prie tuometinės sienos su Rusija – Nemuno. 1812 metų birželio 23-ią, operaciją nuo kalno stebint Napoleonui, armija ėmė pontoniniais tiltais keltis per Nemuną. Niekada pro Šančius ar Kauną dar nebuvo žygiavusi tokia didelė, net dvylikakalbė armija, gal todėl šis įspūdingas įvykis buvo taip pamėgtas to meto dailininkų. Visą armiją buvo apėmęs pakylėjimas – galbūt todėl, kad nebuvo prarastas nė vienas karys ar žirgas. Lydimas šaukiamų Vive l’Empereur Napoleonas pergalingai persikėlė per upę ir apimtas euforijos nurūko tiesiai iki artimiausio miškelio. Kai kas tvirtina, kad ten jo žirgą pabaidė kiškis, imperatorius nukrito, ir kai kurie karininkai šią nelaimę palaikė bloga pranašaujančiu ženklu.
Vykstant Napoleono invazijai vos už šimto varstų, Vingio parke, puotavęs Aleksandras I sužinojo apie nepaskelbtą karą ir skubiai nusiuntęs laišką pasiūlė Bonapartui grįžti už Nemuno, o jis mainais laikysiąs, kad jokio incidento nebuvę. Napoleonas sustoti nesutiko. Deja, armijos akstiną mažino vis labiau sekinančios oro sąlygos. Kaip rašė tuo metu kartu keliavęs prancūzų literatas Stendalis, juo labiau buvo medaliais puošiamos jų uniformos, tuo vangiau po jomis plakė širdys. Nors armija taip ir nesulaukė ginkluoto pasipriešinimo, ji susidūrė su ne kartą Rusijos priešą žlugdžiusiu ginklu – orais. Nuo didžiuliam karšty išdžiūvusios žemės kilo dusinantys dulkių debesys, kariai nešėsi didžiulius sunkius nešulius. Karštį pakeitė liūtys ir purvas, armija masiškai nukentėjo nuo dizenterijos, šiltinės ir bado. Galiausiai po žlugusio žygio Napoleonas su nedidele palyda grįžo į Prancūziją.
Jei tarpukario Aleksandras būtų žinojęs visą šią istoriją, tikriausiai būtų pamanęs, kokia vis dėlto lemtinga buvo ši vieta prie Nemuno, šalia Napoleono kalno, kiek jai teko matyti bei patirti, ir galbūt būtų nujautęs, kad greitai panašus dalykas gali pasikartoti.
– Aleksai, ar eitumei su manim naujos bažnyčios pažiūrėti?
– Eikim, jei tiktai geidauji, – su šypsena atsakė jis.
Šančiuose tarpukariu darniai sugyveno lietuviai katalikai, vokiečiai metodistai, žydai judaistai ir kitų tikėjimų žmonės. Keista, kad gausiausia katalikų bendruomenė paskutinė dar neturėjo tinkamų maldos namų, mat senoji bažnyčia buvo per maža. Parapijos klebono rūpesčiu 1935-aisiais imta statyti nauja moderni bažnyčia. Matildą ypač traukė pagrindinis interjero akcentas – rimtų, net rūsčių angelų, iš aukštumų žiūrinčių į pamaldžiuosius, arka, gaubianti altorių, auksinės ir tamsiai mėlynos, kobalto, spalvos. Matilda atsivedė į bažnyčią Aleksandrą norėdama papasakoti jam savo istoriją. Ji sakė, kad jai, kitaip nei daugeliui parapijiečių, patinka rūstieji angelai, jie atrodo tokie tvirti, lyg apsauga nuo ateinančių negandų. O šviesa, sklindanti iš stiklinės altoriaus sienos – tai lyg viltis, lyg Dievo pažadas, kad viskas bus gerai, kad viskas praeis.
Galbūt jie abu žinojo, kas jų laukia, abu buvo gimę ir augę čia, Šančiuose, todėl abu ištvėrė visas negandas. Kai karo metais nuo sprogimo bangos altoriaus siena dužo ir subyrėjo į šukeles, galbūt tada pasibaigė auksiniai laikai, bet jie abu širdy jautė, kad viskas praeis, kad jie pagis ir sužydės, vėl atsistos ir eis toliau savo istorijos taku.
