Tai antrasis W.G.Sebaldo (1944-2001) kūrybos vertimas į lietuvių kalbą (prieš kelis metus pasirodė kūrinys „Išeiviai“, kurį irgi vertė R.Jonynaitė – šis vertimas 2012 metais pelnė jai Metų vertėjo krėslo apdovanojimą). Tiesa, „Išeiviai“ tuo metu nesulaukė didelio lietuvių skaitytojų susidomėjimo, tačiau „Austerlicas“ pastaraisiais mėnesiais tapo viena labiausiai aptariamų verstinių grožinių knygų, po kurios nemažai rimtąją literatūrą mėgstančių skaitytojų iš naujo atrado ir „Išeivius“.
„Austerlicas“ – paskutinis ir neretai svarbiausiu šio vokiečių rašytojo ir literatūrologo kūriniu vadinamas romanas. Jis pasirodė prieš pat rašytojo mirtį 2001 metais, ir nemažai literatūros kritikų laikė autorių realiausiu kandidatu gauti Nobelio literatūros premiją. „Austerlicas“ buvo apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2019 metais „The Guardian“, sudarę svarbiausių XXI amžiaus knygų šimtuką, „Austerlicą“ įtraukė šiame sąraše penktuoju.
Didžiausio siaubo aprašyti neįmanoma
W.G.Sebaldas gimė Vokietijoje, tačiau didžiąją dalį savo suaugusiojo gyvenimo gyveno Anglijoje, čia jis rašė savo romanus, mokslinius straipsnius ir dirbo akademinį darbą. Jo kūrinių centre – XX amžiaus istorinės traumos, atminties tema. Kalbėdamas apie tai autorius supina dokumentalumą, savo prisiminimus, asociacijas, tekstas sukimba jungtyse su paties autoriaus darytomis blyškiomis nuotraukomis.
Kalbėdamas apie skausmingiausias XX amžiaus patirtis jis visad paliečia ir Holokausto temą, tačiau, skirtingai nuo kitų autorių, daro tai netiesiogiai, užuominomis. Pats rašytojas yra sakęs, kad jis suprato, jog tokių tragedijų kaip koncentracijos stovyklos, aprašinėti praktiškai neįmanoma, todėl didžiausio siaubo aprašymų jo knygose nėra – apie tai jis kalba netiesiogiai, per asociacijas, o visas audinys apgaubiamas tirštos melancholijos debesies. W.G.Sebaldo knygos – savitas, unikalus, labai svarbus kalbėjimas apie tamsiąją istorijos pusę ir tai, ką su mumis daro tos istorijos suvokimas.
Apie šią knygą leidyklos pranešime buvo rašoma štai kas: „Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį. Romane „Austerlicas“ W.G.Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą“.
Svarbiausi vertimai
Apie šią knygą vertėja R.Jonynaitė knygai dar nepasirodžius kalbėjo pokalbių cikle, kurį rengia Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras. Šio pokalbio metu R.Jonynaitė sakė, kad W.G.Sebaldo knygų vertimai yra turbūt svarbiausia, ką yra padariusi.
Ji sakė, kad W.G.Sebaldo knygas versti nėra lengva: „Jo tekstas labai kompleksiškas, į jį suplaukia daugybė prisiminimų, asociacijų, istorijos ir mokslo žinių. Kalbinį tekstą dar papildo nuotraukos, kurios dažnai jį ne tiek iliustruoja, kiek kelia asociacijų, vedančių pasakojimą tolyn. Visa tai išsilieja ilgais, sudėtingos dėlionės sakiniais. W.G.Sebaldo stilius sudėtingas, tačiau pasakojimas įtraukiantis, vaizdas raiškus, mintis skaidri – vertėjui yra dėl ko pasistengti. W.G.Sebaldui atrodė svarbiausia rašyti apie persekiojamas ir juodinamas mažumas, engiamas ir naikinamas ištisas tautas. Jis turėjo galvoje visą žmonijos istoriją. Pagal šias dvi mano išverstas knygas jam nesunku prilipdyti Holokausto autoriaus etiketę, bet iš to, ką rašė anksčiau ir ką ruošėsi rašyti ateityje, matyti, kad jis aprėpė plačiau. Buvo įnikęs į kolonializmo istoriją – tai matyti kitoje knygoje „Saturno žiedai“, kuri yra grožinis-dokumentinis pasakojimas. Tai visos žmonijos griovimo ir ardymo instinkto apmąstymas“.
W.G.Sebaldui atrodė svarbiausia rašyti apie persekiojamas ir juodinamas mažumas, engiamas ir naikinamas ištisas tautas.
Šiai knygai buvo skirta ir tinklalaidės „Perskaitymai“ laida, kurioje knygos vertėją kalbino laidos vedėjai Audrius Ožalas ir Jūratė Čerškutė.
Šioje laidoje išsamiai kalbama apie tai, kaip vertėja, kuri po „Išeivių“ sakė, jog daugiau šio rašytojo kūrybos versti nebesiims, visgi priėmė ir šį vertimo iššūkį. Kalbama apie W.G.Sebaldo literatūrinės kalbos ypatybes, kiek kūrinys atliepia paties rašytojo būseną pasaulyje, jo jauseną, tarsi neturėtų šioje tikrovėje vietos. Nuotraukų vietą jo kūrinyje, tai, kas pasakoma, ir tai, kas lieka paslėpta. Kur „Austerlice“ ribos tarp tikrumo ir netikrumo. „Bandyti išsiaiškinti, kas šioje istorijoje yra tikra, o kas fiktyvu, yra tiesiog misija neįmanoma. Ir galbūt nereikia tos pynės išpinti, – kas buvo iš tikrųjų, o kas pramanyta. Tai toks W.G.Sebaldo supintas kūrinys, ir tai yra šio kūrinio teisybė. Ar reali teisybė, ar pramanas, darosi nebeaktualu, nebesvarbu“, – sako ji.
Perklausyti laidą ir išsamiai susipažinti su šiuo kūriniu galite čia:
Persikėlė ir į teatrą
„Austerlicas“ Lietuvoje įgavo ir kitą gyvenimą – režisierius Krystianas Lupa Valstybiniame jaunimo teatre pastatė spektaklį pagal šį kūrinį. Pristatydamas šį darbą jis dalinosi ir mintimis apie W.G.Sebaldo kūrinį. Jis sako, kad iš pradžių buvo įsitikinęs, jog šio kūrinio perkelti į sceną – neįmanoma. Jis uždavė sau klausimą: „Ar teatras pajėgus parodyti tokius vidinius procesus?“ Režisierius sakė, kad jį sužavėjo W.G.Sebaldo rašymo būdas, pratęsiantis jo mylimo autoriaus Thomaso Bernhardo literatūrinius ieškojimus, ir jo ypatingas jautrumas traumines patirtis išgyvenusioms tautoms bei atskiriems individams.
Apsisprendžiau statyti „Austerlicą“ tik tada, kai susižavėjau santykiu tarp autoriaus ir personažo. Jų ryšys buvo perversiškas, laukinis ir rizikingas.
„Galvojau apie labai keistą ryšį tarp W.G.Sebaldo ir jo personažo. Jis taip gėdijosi to, kad buvo vokietis, kad net atsisakė savo vardų, pasirašinėdavo tik inicialais. Jis tapatinasi su pačiu Austerlicu. Jis kažkokiu būdu savo personažui atsiduoda, lyg norėtų atsisakyti savęs ir tapti žydu. Apsisprendžiau statyti „Austerlicą“ tik tada, kai susižavėjau santykiu tarp autoriaus ir personažo. Jų ryšys buvo perversiškas, laukinis ir rizikingas“, – pasakojo K.Lupa.
Jis atkreipė dėmesį ir į knygos iliustracijas. K.Lupos žodžiais tariant, šios paties rašytojo darytos nuotraukos iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi netobulos, nepakankamos, tačiau duodančios pradžią žodžiui.
„W.G.Sebaldo knygos atsiranda iš nuotraukų. Jis, panašiai kaip Austerlicas, buvo nuotraukų maniakas: pats fotografavo, kolekcionavo nuotraukas. Žodžiais jis papildydavo nuotrauką. Ir knygos iliustracijos skaitytoją daugiau provokuoja, o ne duoda konkretų atsakymą“, – kalbėjo režisierius.
Ką sakė komisijos nariai?
Apie šią knygą, jos ypatingumą kalbėjo ir 15min metų knygos rinkimų komisijos nariai. Štai jų nuomonė apie kūrinį:
„Nepaisant sudėtingų temų ir tamsių spalvų, tai vienas įdomiausių, labiausiai įtraukusių šiųmečių skaitinių. Savo unikaliu stiliumi – supindamas išmonę ir dokumentiką – W.G.Sebaldas sukūrė intriguojantį vieno žmogaus praeities detektyvą ir nutapė labai gyvą pokyčių įsuktos XX a. pirmosios pusės Europos paveikslą.“ (Jurga Vaičiūtė)
„Austerlicas“ – daugiasluoksnė, melancholiška meditacija apie tamsiąją žmonijos istorijos pusę. W.G.Sebaldas savo kūrinį konstruoja iš kasdienio gyvenimo detalių, istorinių faktų, užgniaužtos atminties, baimės nuotrupų, miestų ir susitikimų, kelionių ir architektūrinių pastatų aprašymų, asociatyvių tekstų ir vaizdų jungčių, tarp žodžių paslėptų metaforų ir tylos. W.G.Sebaldo rašymo būdas keitė kalbėjimo apie XX amžiaus istorijos traumas naratyvą. „Austerlice“ autorius atsisako įprastų pasakojamosios grožinės literatūros kūrimo kanonų – siužeto, charakterių kūrimo, įvykių, vedančių į kitus įvykius, įprastos skyrybos, pačios Holokausto temos suaktualinimo ir galiausiai tai, ką skaitytojas patiria skaitydamas šį kūrinį, primena labiau sapną ar vaiduokliškas haliucinacijas. Kartu su juo mes klaidžiojame herojaus individualios egzistencijos platybėse, kartu su juo išgyvename istorijos sielvartą ir žaižaruojantį akimirkos grožį.“ (Jurga Mandrijauskaitė)
