Keletą metų per šiokiadienių mišias koplyčioje vis laukdavau savo stebuklo. Altoriuje kybo didžiulė nukryžiuoto Jėzaus figūra, kažin kaip atlaikiusi sovietmečio negandas, nepražudyta. Pasak kalbų, pats monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ją kitados išgelbėjęs mainais į degtinę ir paskui sugrąžinęs Bernardinų bažnyčiai, kai iš ten buvo išprašytas sandėlis. Figūra su kryžiumi iškelta aukštai, ir, būdamas šalimais, turi atsilošti, kad pamatytum tiesiai į tave atgręžtą gotikinį Jėzaus skruostą. Jei ne mišios ir susirinkę žmonės, stovėtum valandų valandas, užvertęs galvą. Sykį pamačiau, kad, padėjus mišių taurę į tam tikrą vietą ant altoriaus, vyno paviršiuje sušmėžuoja ištįsęs Jėzaus kūnas. Pakartojau kitądien, ir vėl tas pats vaizdas, raudonai tvaskantis šventasis veidas. Patikdavo tokia nereglamentuota mišių dalis. Tyčia pakrutindavau taurę, kad vynas mažumėlę sujudėtų, ir tąsyk užmerktos Viešpaties akys suribuliuodavo tarytum gyvos. Ims ir atsimerks. Man net rodėsi, jog su Nukryžiuotuoju sudaryta slapta sąjunga ir jo atšvaitas taurėje būsiąs ženklas, kad jis yra kartu, suvadinęs mus koplyčion melstis ir šlovinti Dievą. Nežinau, ar viskas būtų daręsi lygiai taip be mišių, atsinešus prie altoriaus arbatos puodelį.
Na, ir žaisdavome abu, niekam aplinkui nematant ir nenutuokiant. Bet kartą pasigyriau vienai senai draugei, pamaldžiai ir meniškai sielai, ir ji pritarė, jog tai – gryniausias stebuklas, apie kuriuos rašoma šventųjų gyvenimuose. „Ech...“ – dar atsiduso iš pačių įsčių, lyg atminusi kažką. Nujaučiau, kad jai irgi knietėjo žvilgtelėti per mišias į taurės vidų, tik nedrįso prašyti, o ir bažnytinės taisyklės tam, deja, nepalankios. Tai tik mįslingai šypsodavosi iš tolo palei koplyčios duris.
Tačiau stebuklai nebūtų tokie brangūs, jeigu tęstųsi be paliovos. Trijų Karalių koplyčioje prasidėjo remontas, dažė ir auksavo altorių, šveitė, čiustijo nekaltus Jėzaus sąnarius, ir kai darbai buvo baigti, anas atvaizdas taurėje daugiau nebepasirodė. Gal restauratoriai pakėlė kryžių dar aukščiau ar nuleido žemyn, gal jis pasviro kitu kampu – nežinia. Sukinėjau mišių taurę ir vienaip, ir kitaip, bet viskas perniek. Matėsi taurėje tik vynas. Tarpais dingteli, ar nebūsiu pats ko prisidirbęs, kvailai pasipuikavęs, kad staiga užgeso nuostabusis reginys.
Aišku, nieko originalaus įtarti dieviškus dalykus, atsispindinčius kur tik nori. Juk seniausiai įvykę ir viešai pranešta: „Žodis tapo kūnu.“ Kodėl Dievui vis maga čia atsispindėti, prabilti ar pakvipti, nepaisant visų pasaulio paikysčių ir nedorybių, yra ne mažesnė paslaptis nei jo Sūnaus romus žvelgimas nuo kryžiaus. Tai kam dar šnekėti? Prisiminiau tas mišias, nes buvo gražu. Ir dėl to, kad nepasikartos. Visa, kas gražiausia, – tik vienąsyk. Malonės tenka tykoti lyg medžiotojui.
Teksto rašybos ir skyrybos variantus bei paaiškinimus savo svetainėje skelbia Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Nacionalinį diktantą buvo galima rašyti visose savivaldybėse, bibliotekose, mokyklose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Kadangi diktanto tekstas skaitytas per LRT radiją, jį buvo galima rašyti ir namie. Jo įrašą galite klausyti čia.
Rašiusieji diktantą varžosi dėl raštingiausiojo vardo – raštingiausio moksleivio, suaugusiojo ir užsienio lietuvio.
Pernai diktantą rašė 33 tūkst. dalyvių, šįmet tikimasi dar didesnio susidomėjusiųjų skaičiaus.
