PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Gediminas Kajėnas
Antanas Ingelevičius „Fotografo archyvas"
Išleido: Lietuvos nacionalinis muziejus
Iki 2022 metų fotografo Antano Ingelevičiaus (1892–1947) pavardė nebuvo žinoma nei akyliems Lietuvos fotografijos tyrinėtojams, nei tarpukario istorijos specialistams. Daugiau nei 800 jo stiklo negatyvų, kuriuose atskleidžiamas XX a. 3–4 dešimtmečio Kauno gyvenimas, medinė architektūra, peizažai, „Vilkolakio“ teatras bei aktoriai, kultūriniai įvykiai bei kasdienybė, pasižvalgymai po Lietuvą bei žmonių tipažai, septynis dešimtmečius beveik neliesti išgulėjo Vilniaus etnografiniame muziejuje, vėliau tapusiame Lietuvos nacionaliniu muziejumi.
Tikru ir netikėtu kultūros įvykiu 2022 metais tapo „Istorijų namuose“ surengta personalinė A.Ingelevičiaus retrospektyvos paroda „Kūrėjas ir miestas“. Joje pirmą kartą visuomenei pristatyti šio menininko ir dokumentalisto darbai, subtilus žvilgsnis į savąjį laiką bei jo ženklus, taip pat bandymai rekonstruoti šio archyvų dulkėmis apėjusio fotografo gyvenimo istoriją. Šia proga buvo išleistas ir nedidelis parodos katalogas.
Šiemet fotografas grįžta su dar didesniu trenksmu ir įspūdžiu. Beveik 500 puslapių leidinyje „Antanas Ingelevičius. Fotografo archyvas“ skelbiamas visas Nacionaliniame muziejuje saugomas 836 vnt. fotografo negatyvų archyvas, taip pat išsamios publikacijos apie jo gyvenimą, kūrybą, laikmetį. Tai įspūdingas vizualinis pasakojimas apie iš nebūties prikeltą gyvenimą. Maža to, režisierius Mindaugas Meškauskas sukūrė dokumentinį filmą „Archyvų detektyvas“, kuriame pasakoja apie šį tikra sensacija tapusį atradimą.
Maksymas Kryvcovas „Eilėraščiai iš šaudymo angos"
Išleido: „Baziliskas“
Vertė: Marius Burokas, Benediktas Januševičius, Antanas A.Jonynas
Maksymas Kryvcovas (1990–2024) – ukrainietis poetas, eseistas, fotografas ir karys. Vienas iš šimtų menininkų, per pastarąjį dešimtmetį vykstantį karą kovojusių ir žuvusių už savo šalies laisvę bei ateitį. Ši eilėraščių bei fotografijų knyga Ukrainoje pasirodė 2023 metų pabaigoje, o vos po mėnesio autorius žuvo netoli Charkivo, jo poziciją apšaudžius Rusijos artilerijai. Poetui tuomet buvo 33-eji.
„Maksymas, turėdamas tokį talentą, būtų galėjęs rašyti apie bet ką pasaulyje, tačiau užklupo karas. Ir jis, kaip visi, „ne karui gimę“, turėjo priimti sprendimą“, – apie šį kūrėją teigė ukrainiečių poetė, knygų vaikams autorė ir iliustratorė Julija Stachivska. Šie eilėraščiai daugiausia rašyti rotacijos metu iš poreikio ir būtinybės liudyti karo realybę ir tai, ką jis atima – draugus, tylą, peizažą be dūmų, šviesą, įprastą kasdienybę, gyvenimą.
Paradoksaliai šioje skausmingoje, be galo atviroje ir sukrečiančioje poezijoje susijungia karo žiaurumas ir kasdienybės lyrizmas, netektys ir prisiminimai iš gyvenimo prieš karą. Tai be galo paveiki poezija savo tikrumu ir bekompromisiškumu – kalbėti ir kovoti iki galo. M.Kryvcovo „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ Ukrainoje buvo įtraukti į geriausių 2024 metų knygų sąrašą ir tapo pasipriešinimo Rusijos invazijai simboliu.
Įsigijus šią knygą paremsite kovojančius ukrainiečius. Visos už pardavimus gautos lėšos bus skirtos Lietuvos rašytojų sąjungos fondui, nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios renkančio paramą Ukrainos kariams ir gyventojams.
„Dhammapada: Mokymo pėdos“
Išleido: „Sofoklis“
Iš pali kalbos vertė: Audrius Beinorius
„Dhammapada“ – tai vienas autoritetingiausių ir sakraliausių budizmo tekstų, kartais vadinamas ankstyvojo theravados budizmo „biblija“. Šiame daugiau nei prieš du tūkstantmečius užrašytame kūrinyje, kaip tiki budistai, yra įamžinti paties Budos žodžiai, pasakyti vienuoliams bei pasauliečiams įvairių susitikimų bei pamokymų metu. 423-iejuose posmuose kalbama apie budrumą ir blogį, išminčius ir kvailius, laimę ir senatvę, malonumą ir troškimus, pasaulį ir save.
Pirmą kartą šis kūrinys lietuviškai išleistas prieš du dešimtmečius, tačiau dėl keistai susiklosčiusių aplinkybių, netrukus tapo bibliografine retenybe. Pasak knygos vertėjo A.Beinoriaus, „Dhammapada“ yra išskirtinis žmonijos literatūrinio ir dvasinio paveldo tekstas, kuriame aiškiai ir skaidriai išdėstyti aforizmai apie bendražmogišką etiką ir moralines vertybes, nepriklausančias nuo etninės, religinės ar kultūrinės tapatybės. Būtent tai ir lemia šio kūrinio populiarumą ne tik visuose be išimties budistiniuose kraštuose, tačiau ir jo vertimus į bene visas Europos kalbas.
Nerija Putinaitė „Mirties politika sovietinėje Lietuvoje“
Išleido: „Naujasis Židinys-Aidai“
Pastaraisiais metais Lietuvoje sulaukėme ne vienos studijos, kurioje istorikai bei skirtingų sričių tyrinėtojai pačiais įvairiausiais pjūviais imasi analizuoti sovietinę praeitį. Jų akiratyje atsiduria Vilniaus istorija ir Lietuvos fotografija, šeima ir seksualumas, nepaklusniųjų bendruomenės ir juokas, architektūra ir literatūra, KGB veikla ir nomenklatūra, skundai ir psichiatrija.
Šie tyrimai atskleidžia ne tik gyvenimą okupacijos sąlygomis, parodo tai, ką, pasak istorinių ir kultūrinių traumų tyrėjos Danutės Gailienės, „jie mums padarė“, tačiau ir padeda geriau suprasti, kas, ir kokie esame šiandien.
Savo naujausioje studijoje „Mirties politika sovietinėje Lietuvoje“ kultūros istorikė bei filosofė Nerija Putinaitė kalba apie politinio režimo akiratyje atsidūrusią mirtį, jos ritualus bei simbolius. Remdamasi gausia archyvine medžiaga tyrėja ieško atsakymų į klausimus, kaip valstybė pasitelkė mirtį žmonių gyvenimams valdyti bei kontroliuoti, kokiais būdais ieškota pakaitalų religiniams mirties ritualams iš visuomenės išguiti, kaip mažino religinių laidotuvių skaičių, o pačią mirtį nureligino, galiausiai išnaudoja propagandą nusipelniusių asmenų „visuomeniniam nemirtingumui“ įtvirtinti ir t.t. Pasak knygos autorė, „ši knyga yra apie „mirtį“, tačiau ji nemažiau yra ir apie gyvenimą“ – buvusį ir esamą.
Sigitas Parulskis „Patys gražiausi sapnai apie kelią“
Išleido: „Tyto alba“
Savo 60-metį poetas, prozininkas ir fotografas Sigitas Parulskis pasitiko nauja eseistikos knyga „Patys gražiausi sapnai apie kelią“. Joje – per pastaruosius keletą metų parašyti trumpi prozos tekstukai, balansuojantys tarp dienoraštinių užrašų, egzistencinių apmąstymų bei poetinės prozos ir klasikinės, „programinės“ parulskiškos esė – ironiškos, žaismingos, atviros, negailestingos. Jo apmąstymų centre – senstantis kūnas, mirties neišvengiamybė, sapnai, vienatvė, o taip pat karantinas, karas, sovietmetis.
„Šiame pasaulyje nėra nieko tokio, kas nesikeistų, kas būtų nepajudinama kaip konstanta. Konstitucija, Biblija, mūsų teisės ir privilegijos – viskas keičiasi, sensta, todėl bėgant laikui dėl „amžinų“ dalykų reikia susitarti iš naujo. Toks įspūdis, kad dabar kaip tik atėjo toks metas – tikrinamos senosios vertybės, demokratijos statusas, teisės viršenybė ir pan.“, – sako S.Parulskis.
Ne vienoje esė autorius pasirodo ir su fotoaparatu rankoje, brūzgynuose, užkampiuose ar kapinėse ieškantys šviesos. Tai puiki ir paties S.Parulskio rašymo, trunkančio jau daugiau nei 35-erius metus, metafora. Rašytojas nenuilstamai braunasi į užmarščiai paliktas, nepatogias bei daugumos vengiamas teritorijas, iš kurių ir liudija žmogiškumą, kvailumą, trapumą, mirtingumą ir ilgesį.
Monika Bertašiūtė-Čiužienė
Marijam Didžgalvytė „Videožaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“
Išleido: „Lapas“
Vertė: Tomas Marcinkevičius-Baronas
Visada jaučiau, kad videožaidimai Lietuvos kultūros lauke – nepakankamai atspindima tema. Pagaliau tam atėjo galas, nes viena geriausių nepriklausomų, mažų leidyklų „Lapas“ išleido Marijam Didžgalvytės studiją „Videožaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“. Tai dėmesio verta knyga apie videožaidimų istoriją, problematiką ir tematiką. Pasirodo, ši industrija daug pelningesnė nei kino ir muzikos industrijos kartu sudėjus!
Joan Didion „Maginio mąstymo metai“
Išleido: „Baltos lankos“
Vertė: Emilija Ferdmanaitė
Šiais laikais taip sakyti tuštoka, bet man Joan Didion yra ikona. Viena gražiausių moterų rašytojų tiek išoriškai, tiek vidujai. Ypač laukiu jos memuarų vertimo dėl kelių priežasčių. Pirma – smalsu sužinoti, ką žmogus patiria netekęs vyro ir vaiko. Antra – intriguoja jos „new journalism“ rašymo stilius, kurį užsienio kritikai vadina „švariu ir tiksliu kaip plieninis peilis“. Trečia – „Maginio mąstymo metai“ yra laikomi jos magnum opus.
Patricija Tilvikaitė „Nepriklausomybė“
Išleido: „Balto“
Stebiu Patriciją Tilvikaitę tiek kaip literatūrinę aktyvistę, tiek kaip rašytoją. „Nepriklausomybė“ – tai antrasis jos romanas, kuriame pasakojama apie Adomą. Biseksualų vyrą, susidurianti su didžiule našta ant savo pečių. Man šis romanas aktualus tuo, kad niuansiškų istorijų apie LGBTQ+ patirtis lietuvių literatūroje yra tikrai mažai, tad graibstau kiekvieną trupinėlį. Nepraleiskite!
Olga Ravn „Vaško gėlė“
Išleido: „Rara“
Vertė: Aurelija Bivainytė
Jeigu sudarinėčiau sąrašą trumpų knygų, padedančių išsikapstyti iš skaitymo bloko, tai Olga Ravn tikrai ten patektų. Naujasis jos romano „Vaško gėlė“ vertimas intriguoja savo idėja – visus įvykius pasakoja vienos pagrindinių veikėjų Kristenzės Krukovės nulipdyta vaško lėlė – kito negandai prišaukti sumeistrautas kūrinėlis. Kita kabinanti romano tema – raganystė ir žmonių gūdumas, kurio netrūksta ir šiais laikais.
Sally Rooney „Intermezzo“
Išleido: „Alma Littera“
Vertė: Viktorija Uzėlaitė
Beskaitant legendinį Sally Rooney romaną „Normalūs žmonės“ priverkta tiek, kad lūkesčiai „Intermezzo“ yra mažų mažiausiai kosminiai. Dėmesiu chemijai tarp veikėjų kurti ji man primena lietuvių režisierės Marijos Kavtaradzės kiną. S.Rooney sugeba užčiuopti ten, kur šiuolaikinei visuomenei labiausiai skauda. Iš ten ir tos ašaros.
Audrius Ožalas
Mary Beard „SPQR. Senovės Romos istorija“
Išleido: „Kitos knygos“
Vertė: Matas Geležauskas
Pamatinis kūrinys besidomintiems Senovės Romos istorija, kuris taip pat suteikia erdvės apmąstymams ir apie šiuos laikus, nes istorija kartojasi, o pamokos niekad neišmokstamos.
Mary Beard darbas – viena išsamiausių Senovės Romos istoriją aprėpiančių knygų, kurioje – tūkstantmetis Romos respublikos bei imperijos metų. Autorė aprašo, ką reiškė gyventi Romoje tais laikais, pasakoja su daugybe detalių, istorinių žinių, tačiau kartu ir prieinamai plačiajai auditorijai. Joje aptariami tiek svarbiausi įvykiai, tiek kasdienybės istorija.
Bent jau aš visame gausiame negrožinių knygų pasirinkime Knygų mugėje pirmiausia žingsniuosiu ieškoti būtent šio kūrinio.
Jon Fosse „Trilogija“
Išleido: „Aukso žuvys“
Vertė: Justė Nepaitė
Literatūros gurmanų, taip pat ir mano, labai nekantriai laukta knyga – vieno reikšmingiausių Nobelio premijos laureato J.Fosse kūrinio vertimas. Iki šiol turėjome tik du šio rašytojo kūrinių vertimus į lietuvių kabą – „Baltybė“ ir „Vaizdai iš vaikystės“, ir po jų jau žinojau, kad skaitysiu viską, kas bus išleista iš jo kūrybos lietuvių kalba. Jo kūryba meditatyvi, filosofiška, poetiška, niuansuota. O čia pasakojamos trys susipinančios istorijos apie mylimuosius Alidą ir Aslę, atvykstančius į Bjorgviną ieškoti naujo gyvenimo. Tos paieškos tampa išbandymu, suvokiant santykius su kitais, kartu tai ir meilės istorija, knyga kupina istorinių, kultūrinių aliuzijų.
Aš pats dar šios knygos neskaičiau, nes pasilikau ją lėtam įsigilinusiam skaitymui jau po Knygų mugės bėgimo, tačiau esu tikras, kad šio rašytojo kūrinys, juolab apibūdinamas kaip vienas svarbiausių jo darbų, nuvilti tikrai neturėtų.
Julio Cortázaras „Žaidžiame klases“
Išleido: „Kitos knygos“
Vertė: Valdas V. Petrauskas
Turiu du šios knygos leidimus ir su dideliu malonumu į lentyną padėsiu ir trečiąjį, juo labiau kad šįkart vertimas atnaujintas, naujai redaguotas, tad tai galimybė nauju žvilgsniu įvertinti šią kultinę, nebijau pavartoti šio žodžio, knygą. Bent jau man, o turbūt ir bent kelioms kartoms tai buvo vienas tų esminių, pasaulėžiūrą, supratimą, kas yra gera literatūra, formavusių romanų. Jis – vienas svarbiausių Lotynų Amerikos rašytojų, kuris kartu su tokiais autoriais kaip Gabrielis Garcia Marquezas ar Roberto Bolano suformavo Lotynų Amerikos kaip vienus įdomiausių rašytojų pasauliui duodančio žemyno veidą.
Tai intelektualus, originalios struktūros, įtraukiantis, žaidybiškas, magiškas ir supainiojantis skaitytoją kūrinys, žongliruojantis ant lyno tarp Paryžiaus ir Buenos Airių. Knyga, kuriai reikia skirti laiko, kuriai reikia duoti laisvės įsismelkti į tave, kurią galima skaityti keliais pasiūlytais būdais. Tačiau jei pabandysite, gal tai irgi taps keičiančia patirtimi?
Kazuo Ishiguro „Tolumoje blyškios kalvos“
Išleido: „Baltos lankos“
Vertė: Mėta Žukaitė
Kazuo Ishiguro man visų pirma yra „Dienos likučiai“ autorius, tos subtiliai parašytos knygos apie senojo pasaulio nykimą. Po to, kai jis buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, jo kūrybą atrado milijonai naujų skaitytojų, o čia – galimybė pažvelgti į tai, nuo ko viskas prasidėjo.
„Tolumoje blyškios kalvos“ – 1982 m. pasirodęs debiutinis jo romanas, ir pagrindinės temos čia – atmintis (dažna tema jo kūryboje), susitaikymas su praradimais, pokyčiai Japonijos visuomenėje. Elegantiškai, subtiliai parašytoje knygoje K.Ishiguro pasakoja apie nusižudžiusios dukters gedinčią motiną, nuolat mintimis grįžtančią į praeitį. Tai knyga norintiems mąslaus, emocingo, ilgam įstringančio pasakojimo.
Michelis Houellebecq’as „Sunaikinti“
Išleido: „Kitos knygos“
Vertė: Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė
Provokuojantis, nepatogus, mizantropiškas, nepolitkorektiškas – Michelis Houellebecq’as savo knygomis visuomet moka užčiuopti visuomenės nervą, o ne viena jo knyga tapo ir liūdna pranašyste to, kas mūsų laukia. Pats rašytojas sako, kad tai paskutinis jo romanas, tad belieka viltis, kad ne, nes „Sunaikinti“ dar kartą įrodo, kad nepaisant to, koks jūsų santykis su šio autoriaus kūryba, jis – puikus pasakotojas.
Bent jau man atrodo, kad tai vienas rimčiausių šio prancūzų autoriaus parašytų romanų, kuris nemenka dalimi perteikia įprastinę jo romanų būseną: jis kalba apie prasmės praradimą pasaulyje, jausmą, kad nebekontroliuoji savo gyvenimo, iliuzijų išsisklaidymą. Iš esmės tai knyga apie mirtingumą, laikinumo supratimą. Čia vėlgi randame politinį gyvenimą, radikaliųjų jėgų išaugimą, o pagrindinis personažas primena įprastinius jo knygų veikėjus – jis nusivylęs gyvenimu, jo santykiai su antrąja puse smarkiai pašliję.
Tačiau čia randame ir naujų dalykų: švelnumo, romantikos, o tai žodžiai, kurie turbūt retokai ateina į galvą mąstant apie M.Houellebecq‘o kūrybą. Taip, jis neneigia savo pasaulėžiūros, kad pasaulis yra niūri vieta, tačiau visgi galima prisitaikyti, visgi galima gyventi šioje realybėje.
