Pasak rašytojo, šiame kūrinyje nereikėtų ieškoti pokario epochos apibendrinimų bei nuoseklaus pasakojimo – tai fragmentiškų atsiminimų bei spontaniškų praeities nuotaikų trupiniai, kuriuos jungia ano laikmečio dvasia, okupacijos ir tremties patirtys, žmonių pasirinkimai bei laisvės troškulys.
„Kaip gausybę unikalių šių išgyvenimų būčiau galėjęs sudėti į nuoseklų, chronologišką, įprastos struktūros romaną? Tai tiesiog neįmanoma, nes būtų prarastos subtilios detalės, užuominos, nuotaika, kurios taip netikėtai išryškėja atskiroje miniatiūroje ir sukuria įtampos ir dramatizmo, o kartu ir paradokso bei absurdo kupiną laikmečio bei konkrečios situacijos paveikslą“, – teigia rašytojas J.Sajauskas.
Pokario gyvenimo metraštininkas
Ankstyvoje jaunystėje ir pats ragavęs tremtinio duonos – aštuonerius metus praleido Sibire, Irkutsko srities Biriulkos kaime – savo gyvenime bei kūryboje J.Sajauskas daug dėmesio skyrė istorinėms temoms.
1967 metais Vilniaus universitete baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas jis sugrįžo į gimtąją Suvalkiją, dirbo pedagogu, o prasidėjus Atgimimui, įsitraukė į aktyvią atminties įamžinimo veiklą: dirbo keliuose muziejuose, tarp jų – ir Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje Marijampolėje.
1994 metais rašytojas debiutavo apsakymų knyga „Prūs-ja“, vėliau sukūrė istorinį romaną apie karalių Mindaugą „Voverė ant vilkų tako“. Vis dėlto aktualiausia ir reikšmingiausia jo kūrybinio kelio tema – pokaris ir žmogaus gyvenimas ribinėmis to meto aplinkybėmis.
Ankstyvoje jaunystėje rašytojas ir pats ragavo tremtinio duonos – aštuonerius metus praleido Sibire, Irkutsko srities Biriulkos kaime
2001 m. pasirodė pirmasis J.Sajausko miniatiūrų romanas „Suvalkijos geografija“, po šešerių metų – tęsinys „Užkritę lapai“. 2014 m., sujungęs abi šias knygas bei papildęs naujais pasakojimais, rašytojas išleido knygą „Neužmirštami Suvalkijos vardai“, kuri pateko į reikšmingiausių tų metų knygų dvyliktuką, buvo apdovanota LR Krašto apsaugos ministerijos Patriotų premija ir net išversta į anglų kalbą.
Pasak paties autoriaus, likimas tiek jam pačiam, tiek ir romanui buvo palankus – nuo 2001 m. iki 2022 m. jis vis redagavo, perrašinėjo ir pildė šį kūrinį, tačiau „keistasis žanras“ – miniatiūrų romanas – išliko ir kuo toliau, tuo labiau džiugino rašytoją savo netikėtumu ir galimybėmis.
Romanas „Ten, už lango“ – atsisveikinimas su šia tema.
„Nežinau, kaip ilgai dar būčiau plušęs prie miniatiūrų, vis atsirasdavo naujų, vertų dėmesio, bet kai duktė Neringa, vertėja, išvertė knygą į anglų kalbą ir „Unforgettable Names of Lithuania“ šoktelėjo į knygyno lentyną, supratau, kad metas sustoti: knyga pradėjo savarankišką gyvenimą. Sustojau. „Ten, už lango“ – atsisveikinimas su šia tema“, – pasakoja J.Sajauskas.
Neheroizuoti, bet autentiški prisiminimai
Sovietmečiu laisvės kovų istorija buvo kruopščiai iškraipoma, herojais paversti stribai ir kiti „liaudies gynėjai“, tuo tarpu pasakojimai apie ginkluotą pasipriešinimą, partizanų fotografijos bei prisiminimai paslėpti giliai atmintyje, o dėl saugumo bei ramybės, nutylimi ir palikti tolimai praeičiai.
Paklaustas, ar jam pačiam anuomet buvo žinomas laisvės kovų istorijos faktas, J.Sajauskas teigė, kad jis – lagerininko vaikas – gerai žinojo apie tai, kas vyko Lietuvoje tiek prieškariu, tiek ir pokariu, nes ir jo paties giminėje buvo ir daugiau sovietų valdžios priešų. Tačiau literatūros, o ypač partizanų fotografijų, per jų rankas perėjo labai mažai.
Jaunystėje jis gerai žinojo apie tai, kas vyko Lietuvoje tiek prieškariu, tiek ir pokariu, nes ir jo paties giminėje buvo ir daugiau sovietų valdžios priešų.
Tačiau padėtis pasikeitė po Atgimimo, ypač broliui įsitraukus į Sąjūdį, o pačiam Justinui pradėjus dirbti Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje.
„Metai kiti prieš naują tūkstantmetį jaunesnysis brolis Stanislovas, inžinierius-fizikas, tuo metu visa dūšia pasinėręs į Kauno sąjūdiečių veiklą, paklausė, ar negalėčiau paredaguoti marijampolietės Aldonos Vilutienės ruošiamo atsiminimų apie pokarį rinkinio. Sutikau, susipažinau su A.Vilutiene, o kartu ir su daugeliu buvusių lagerininkų ir tremtinių, kurių skaudžią patirtį ji ruošėsi paviešinti. Tai man pačiam buvo tikras įvykis“, – prisiminė rašytojas.
J.Sajauskui pradėjus darbuotis Partizanų muziejuje, buvusių tremtinių, ryšininkų, partizanų ir jų globėjų prisiminimai ėmė plaukte plaukti per jo rankas.
Dar svarbesnis, nors tuo metu paties J.Sajausko neįvertintas, buvo vieno laisvės kovotojo aprašytas jo draugo partizanavimo epizodas. „Man jis pasirodė labai įdomus – norėdamas tokio nesugalvosi. Todėl užsirašiau jį ant popieriaus skiautės ir įsibrukau į kišenę... Vėliau paaiškės: tai buvo pirmoji mano miniatiūra“, – pasakojo miniatiūrų romano autorius.
J.Sajauskui pradėjus darbuotis Partizanų muziejuje, buvusių tremtinių, ryšininkų, partizanų ir jų globėjų prisiminimai ėmė plaukte plaukti per jo rankas. Taip iš skirtingų pasakojimų, sukrečiančių pokario patirčių, ir susidėliojo pirmasis romanas „Suvalkijos geografija“.
„Nedailinau laisvės kovotojų ir tremtinių atsiminimų, neheroizavau jų, priešingai, stengiausi išsaugoti autentiką. Dabar, kai tų žmonių beveik neliko, džiaugiuosi prieš juos nepasišiukšlinęs“, – teigė J.Sajauskas.
Viskas iš gyvenimo, pamatyto menininko akimis
Naujausiame ir paskutiniame pokario temos romane „Ten, už lango“, rašytojas dokumentiką jungia su savo paties vaizduote ir intuicija. Paklaustas, kur šiame kūrinyje yra riba tarp tikrų įvykių ir fikcijos, J.Sajauskas teigė, kad „visi įvykiai ir situacijos – iš gyvenimo, į kurį pažiūrėta menininko akimis“.
Pasak Dainoros Kaniavienės, palydėjusios šį miniatiūrų romaną į skaitytojų rankas, kūrinio formos lakoniškumas sutelkia skaitytojo dėmesį ir palieka erdvės pamąstyti apie žmogaus tragediją. „Taupūs, trumpi, bet prasmės požiūriu talpūs sakiniai alsuote alsuoja absurdo, paradokso poetika. Miniatiūros, remiantis švaria kalbine klausa, sukomponuotos be egzaltacijos, tačiau jautriai, ne įtaigoja, o liudija gyvenimą, vardą, apokaliptinę nuotaiką, pokario įtampą“.
Nedailinau laisvės kovotojų ir tremtinių atsiminimų, neheroizavau jų, priešingai, stengiausi išsaugoti autentiką.
Ne vienas literatūros kritikas yra pastebėjęs, kad paskutiniai J.Sajausko miniatiūrų sakiniai – tai savotiškas situacijos apibendrinimas, paties rašytojo balsas, lakoniškai, kartais ironiškai ar pranašiškai nusakantys situacijos dramatiškumą ir atveriantys kryptį skaitytojo minčiai. Šį stilistinį miniatiūrų išskirtinumą vertėjas Laimantas Jonušys yra sugretinęs su klasikine Rytų poetika.
Nors romane autorius nesilaiko chronologijos nei erdvės nuoseklumo – šalia pirmosios sovietų okupacijos pasakojimas staiga gali peršokti į Atgimimo laiką, o partizaniško gyvenimo įvykius Lietuvoje keičia tremties tema, tačiau ši mozaika, paties autoriaus teigimu, nėra palaida bala, o visos istorijos sugrupuotos pagal pasaulio šalis, tad pasakojimo geografija, kaip ir egzistencinės žmonių patirtys, tampa viena esminių šio kūrinio ašių.
Visos istorijos sugrupuotos pagal pasaulio šalis, tad pasakojimo geografija, kaip ir egzistencinės žmonių patirtys, tampa viena esminių šio kūrinio ašių.
Paklaustas, ar Ukrainos karo kontekste, pasakojimai apie Lietuvos pokarį įgauna papildomų prasmių, rašytojas atsakė savaip:
„Vieną savo miniatiūrų romaną, „Neužmirštamus Suvalkijos vardus“, paleidau pasaulin 2014 metais – kai Rusija okupavo Krymą, kitą – šiemet, Rusijai vėl užpuolus Ukrainą. Kokios nors gilesnės simbolikos tame neįžvelgiu, bet norėčiau, kad ji atsirastų. „Ten, už lango“ – paskutinė serijos apie partizaninį karą knyga, tad norėtųsi, kad šiais metais baigtųsi ir Ukrainos niokojimas“, – teigė J.Sajauskas.
O interviu rašytojas užbaigė miniatiūra, kurią išgirdo romaną jau atidavus spausdinti, tad šis pasakojimas – simboliškas istorijos, kuri niekada nesibaigia ir yra kuriama kasdien, apibūdinimas.
Marijampolė
Liaudies priešas Pileckis buvo suimtas ir uždarytas didžiausioje miesto stribelnyčioje – Bagdono name. Ten jis buvo įgrūstas į rūsį, kuriame turėjo stovėti iki krūtinės vandenyje, kartu su kitais suimtaisiais. Kai, netekęs jėgų, kuris nors „nusikaltėlis“ išnykdavo – panirdavo po vandeniu, stipresnieji kojom susirasdavo skenduolį ir atsistodavo ant jo.
Nelaimėliui – vienodai rodo, gyviems – lengvata. Bent jau iki tol, kol ateis jų eilė panirti.
