„Nustebsite sužinoję, kad ji yra mokslinė. To nesuprasite iki pat paskutiniojo skyriaus. Ji turi metodą ir prieigą. Pagal metodą N.Černiauskas yra sliekiukas. Vienoje tinklalaidėje jis gyrėsi, kokie iš tiesų jo įkvėpimo šaltiniai. Bet manau, kad jo tikrasis įkvėpimas yra sliekiukas iš knygos „Ką žmonės dirba visą dieną“, – renginį pradėjo moderatorius Tomas Vaiseta.
Pažintis su menotyrininke Galina Kairiūkštyte
„Tai revoliucingas sprendimas – iš pasiturinčio ūkininko perspektyvos pamatyti Lietuvą“, – apibendrino jis.
Pasak N.Černiausko, jis nusprendė rašyti iš tokios perspektyvos, nes ši tema jį vis aplankydavo nuo studijų laikų. „Pačioje visuomenėje tai yra viena iš temų, apie kurią visi turi savo nuomonę, gali pasakyti, kas įvyko anais metais“, – pasakojo jis.
„Prieš pat knygos parašymą pradėjau galvoti, kad pernelyg daug kalbame apie procesus, geopolitinius žaidimus, bet nematome žmonių, kurie gyveno tais 1940 metais. Ar ji įkalinta trijų ultimatumų, ar ji jaučia geopolitinius sprendimus?“ – tęsė N.Černiauskas.
T.Vaiseta išryškino, kad šioje knygoje atsiskleidžia įvairių profesijų žmonės. Jis teiravosi, kuris personažas tapo atspirties tašku.
„Aš galvojau, kad Čipkus bus pagrindinis veikėjas, bet tai būtų pernelyg paprasta... Taip, tai mano mylimas Alfūnia (Alfonsas Nyka-Niliūnas –15min). Kunigas Pauliukas – mano herojus. Pasirodo, kad ir čia susirinkę jo gerbėjai. Apie jį taip pat visi kalba. Tad šių metų pradžioje susipažinau su menotyrininke Galina Kairiūkštytė. Pirmą kartą skaičiau tokius egodokumentus, kad nežinojau, ką su jais daryti“, – pasakojo N.Černiauskas.
Rašytojas pakomentavo, kaip jam sekėsi rinkti medžiagą. Pasak jo, medžiagos buvo tiek daug, kad redaktorius siūlė ją atidėti vėlesniam laikui.
„Aš išsiknaisiojau viską, ką buvau surinkęs nuo trečiojo kurso. Turint laiko žiūrėti į tai, pradedi galvoti, kas už to slypi. Tai buvo reali šaltinių interpretavimo praktika. Buvo ir XXI a. knygnešystės. Net negaliu atskleisti, kaip tą dariau, nes žmonės gautų baudą“, – sakė jis.
Jis sakė, kad, skaitydamas istorinius šaltinius, jautė panašią atmosferą kaip ir dabar. „Bet tuo nenoriu nieko pasakyti“, – tikino jis.
Jis taip pat pasidalijo smagia istorija apie tai, kaip stengėsi perteikti 1940-ųjų mėšlo kvapą, su kokiais šaltinių paieškų sunkumais susidūrė. „Redaktorius buvo dingęs, nes nesuprato, ar aš jį trolinu“, – teigė jis.
T.Vaiseta taip pat provokavo klausimu, kodėl prezidentas Antanas Smetona nebuvo atvykęs į Vilnių. „Kai Vilniaus kraštas buvo grąžinamas Lietuvai, jis abejojo. Galima įvairiai interpretuoti – galbūt jis suprato, kas jo laukia, ir tai yra Trojos arklys. Tiesiog“, – atsakė N.Černiauskas.
M.Drėmaitė: „N.Černiauskas kuria be režisūros“
O Marija Drėmaitė pažymėjo: „Skaitydama apie knygą, galvojau apie filmą „Žmogus su kino kamera“, nes jame be jokios režisūros pati kamera užsuka į įvairias gyvenimo sritis. Man atrodė, kad Norbertas su nematoma skraiste skraidė virš tos Lietuvos.“
Jos žodžiais, patraukliausia buvo pati kompozicija. Be to, ji kėlė klausimą apie 1940 metais vyravusią katastrofos atmosferą, kurią iš šiandieninės perspektyvos jaučiame ryškiau. „Kai žinai, kas nutiko, sudėtinga rašyti lyg nežinai“, – plėtojo mintį.
M.Drėmaitės požiūriu, N.Černiauskas suvaldė medžiagą ir fatalizmas nebuvo toks ryškus. Rašytojas tiesiog pasakojo apie žmones bei jų gyvenimus. „Gyventojai nežinojo, kas jų laukia“, – teigė ji.
Istorikę sudomino, kad šioje knygoje aprašomos problemos esą panašios į šių dienų. Tarpukariu taip pat buvo norima ginti šeimą nuo bandymų šalia bažnytinės įteisinti civilinę santuoką.
A.Streikus: „Tai intensyvaus kartų keitimosi laikas“
A.Streikus komentavo N.Černiausko perspektyvą į smetoninę Lietuvą:
„Mano akimis, jo pamatyta Lietuva neprimena krizę išgyvenančios visuomenės. Ji tarsi jaunystės šišo pagautas jaunuolis, kuriantis ateities planus. Iš savo patirties dauguma žino, kad jaunystė yra metas, kai norime kurti vizijas, galvoti apie ateitį. O tikrovėje slypinčią galimos katastrofos ir mirties buvimą apeiname“, – sakė jis.
„Paskutinis knygos skyrius man pasirodė labai taiklus. Juk iš tiesų 1938 metai buvo laikas, kai į gyvenimą išėjo pirmoji karta, užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje. Tai intensyvaus kartų keitimosi laikas literatūroje ir menuose. Taip pat valstybės tarnyboje ir versluose, kariuomenėje ir bažnyčioje.“
A.Terleckas atskleidė redakcines subtilybes
Antanas Terleckas buvo šios knygos redaktorius.
„Yra du esminiai dalykai, kuriuos stengiausi pasiūlyti. Jis pats norėjo slėpti istoriko kalbą, nerodyti darbo instrumento. Bet jeigu knyga būtų parašyta taip, tiek žmonių čia nesedėtų“, – sakė jis.
Pasak jo, jei ji būtų parašyta moksliškai, istoriografiškai, tai būtų tiesiog įdomybių kratinys.
„Jis stengiasi tą daryti, bet istoriko iš istoriko neišvarysi. Net pradėdamas skyrių, jis sąmoningai apmąstė, kaip kurs dramaturgiją“, – sakė jis.
