Neseniai lietuvių kalba pasirodė muzikos pasaulio metraštininkės Sylvie‘os Simmons knyga „Tavo žmogus. Leonardo Coheno gyvenimas“, kurioje autorė jautriai, nuosekliai ir įžvalgiai pasakoja apie žmogų, sukūrusį tokias nepamirštamas dainas kaip „I’m Your Man“, „Hallelujah“, „Dance Me to the End of Love“ ir daug kitų nemarių baladžių.
Dainininko gyvenime buvo visko: ir bohemiško svaigulio, ir dvasingumo paieškų. Tačiau nors daugelis žino jo išskirtinį balsą, tačiau nebūtinai yra girdėję tai, kad jaunystėje Cohenas buvo žinomas labiau kaip rašytojas, o ne dainininkas. 1966 metais jo parašytas romanas „Žavūs nevykėliai“ buvo išverstas ir į lietuvių kalbą.
Šioje knygos ištraukoje kaip tik ir pasakojama apie tai, kaip Cohenas rašė romaną ir kaip galiausiai nusprendė pasukti į muziką.
***
Leonardas sėdėjo savo name Idroje ir karštligiškai rašė. Negalėjo atsikratyti stiprios nuojautos, kad reikia skubėti. Keistas jausmas trisdešimtmečiui, nebent jis būtų Jėzus, o gal rimtai sirgtų arba ketintų nusižudyti. „Poetai tradiciškai žudosi apie trisdešimtuosius ar trisdešimt penktuosius metus, argi nežinote? – sakė Leonardas 1967 m. laikraščio „Village Voice“ žurnalistui Richardui Goldsteinui. – Tai amžius, kai galutinai supranti, kad Visata tau nepaklūsta.“
Būtų galima tvirtinti, jog Visata gana neblogai pasistengė paklusti Leonardui. Vos spėjo peržengti trisdešimtmetį, o jau buvo apdovanotas literatūrine premija, taip pat sukurtas filmas apie jo poetinį turą. Kritikų recenzijos geros, Kanados literatūriniai sluoksniai jį garbino. Juo žavėjosi aibė moterų. Jis laimėjo stipendiją, leidusią gyventi Graikijos saloje, kur graži moteris tvarkė namus, virė jam valgyti, merkė gėles į vazas ir leido Leonardui daryti, ką jis nori, t. y. rašyti naują romaną „Žavūs nevykėliai“.
Būtų galima tvirtinti, jog Visata gana neblogai pasistengė paklusti Leonardui. Vos spėjo peržengti trisdešimtmetį, o jau buvo apdovanotas literatūrine premija, taip pat sukurtas filmas apie jo poetinį turą.
„Bet dirbant, – pasakoja Marianne’a, – kartais jam buvo tikra kančia parašyti taip, kaip norėtųsi. Kartais rašėsi lengvai – bum! – ir baigta, tačiau jis buvo perfekcionistas, kėlė sau aukštus reikalavimus.“
Leonardas yra sakęs, jog, rašydamas „Žavius nevykėlius“, „galvojau apie save kaip apie nevykėlį. Buvau išsunktas, nemėgau savo gyvenimo. Prisiekiau, kad arba prijuodinsiu pakankamai puslapių, arba nusižudysiu“. Jo teigimu, „kai esi išsunktas... tai ir yra ta akimirka, TIKROJI akimirka“, tikroji ekstazės akimirka, apie ją anksčiau kalbėjo: rašytojai, niekada neapsvaigę ir neparagavę beprotybės, niekuomet nežinos. Ar jis pats tuo laikotarpiu buvo nors kartą apsvaigęs ar išprotėjęs, galima tik spėlioti.
Nėra jokių abejonių – rašydamas „Žavius nevykėlius“ buvo ypatingos psichinės būsenos: rūkė hašišą, vartojo LSD ir amfetaminą. Amfetamino veikiamas žmogus gali nuveikti daug, ir Leonardas leido sau nesivaržyti, šioje knygoje gerokai daugiau mitų palyginimams ir naujas tikslas, lyginant su „Mėgstamiausiu žaidimu“, – o gal tikslas ir tas pats, tik jo siekia kita iš jo šešių ar septynių tūkstančių asmenybių.
Nėra jokių abejonių – rašydamas „Žavius nevykėlius“ buvo ypatingos psichinės būsenos: rūkė hašišą, vartojo LSD ir amfetaminą.
„Žavūs nevykėliai“ yra malda – vietomis be galo juokinga, nešvanki – už asmenybės nuoseklumą, kartu ir himnas savęs praradimui dėl šventumo ir atsimainymo. Jėzus tikriausiai būtų pritaręs; Dievas turbūt būtų viską užbaigęs per šešias dienas, vietoje devynių mėnesių, kurių prireikė Leonardui. Ji buvo „parašyta krauju“, sakė Leonardas. Jis rašė po dešimt, penkiolika, kartais dvidešimt valandų per dieną. Rašė savo terasoje, savo kambaryje apačioje ir „už namo, kur tarp akmenų, piktžolių ir ramunių stovėjo stalas“.
Jis rašė, grojant Ray Charleso plokštelei „The Genius Sings the Blues“, kol ši saulėkaitoje išlinko, o tada įsijungė radiją ir susirado Amerikos kariuomenės stotį, daugiausiai grojančią kantri muziką. „Vasara buvo liepsningai karšta. Niekada neprisidengdavau galvos. Tai, ką laikote rankose, labiau saulės smūgis, o ne knyga.“
Laiške Jackui McClellandui apibūdino savo knygą kaip „1965-ųjų Bhagavadgytą“; po kelių dešimtmečių pratarmėje 2000 m. leidimui kinų kalba atsainiai ją apibūdino „kaip atsitiktinį džiazo frazių, poparto anekdotų, religinio kičo ir miglotų maldų rinkinį“. Spaudai jis pareiškė: „Manau, tai geriausia, ką kada nors esu padaręs.“ Visi pasisakymai tikri.
Baigęs spausdinti paskutinius penkis žodžius – „amžinoje jūsų kelionėje prie pabaigos“, – Leonardas pradėjo dešimties dienų pasninką.
Baigęs spausdinti paskutinius penkis žodžius – „amžinoje jūsų kelionėje prie pabaigos“, – Leonardas pradėjo dešimties dienų pasninką. Jis prisimena: „Visiškai netekau galvos. Tai buvo audringiausia kelionė. Haliucinacijos nenutrūko savaitę. Mane nugabeno į Idros ligoninę.“ Jam padarė baltyminę lašelinę. Paskui išsiuntė namo, jis praleido lovoje kelias savaites kamuojamas haliucinacijų. Juo rūpinosi Marianne’a. „Noriu pasakyti, dėl to tapau šventuoju“, – teigė jis.
Manytum, kad Leonardą buvo apėmusi maniakinė depresija, ši liga labiausiai paplitusi tarp vyrų, sulaukusių amžiaus, kai, anot Leonardo, poetai žudosi, o tos ligos požymiai – intensyvaus kūrybiškumo laikotarpiai, po kurių ateina paralyžius bei „mesianistinis kompleksas“, gilus įsitikinimas, esą reikia atlikti kokius nors didingus darbus ar gelbėti pasaulį.
Kita vertus, panašių rezultatų galima pasiekti didelėmis dozėmis amfetamino, vartojamo su LSD, ilgai trunkančiu darbu be atokvėpio ir dešimties dienų pasninku.
Visiškai netekau galvos. Tai buvo audringiausia kelionė. Haliucinacijos nenutrūko savaitę. Mane nugabeno į Idros ligoninę.
Daktaras Showalteris teigia: „Neturint tikslių liudininkų parodymų, kuriais būtų galima pagrįsti diagnozę, manau, tikėtiniausia, kad Leonardo Coheno pagrindinė diagnozė buvo bipolinis afektinis sutrikimas, o ne depresija. Tačiau tokius požymius gali sukelti nemažai kitų susirgimų, tarp jų psichozinė susijaudinimo būsena, intoksikacija, taip pat įvairūs depresijos ir psichozės sindromai, kurių priežastis – piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais.“
Paties Leonardo teigimu, vieną popietę pažvelgęs į Idros padangę pamatė, kad dangus „juodas nuo gandrų“. Paukščiai „nutūpė ant bažnyčių, o rytą nuskrido“. Leonardas priėmė tai kaip ženklą, jog būsena taisosi. „Tada nusprendžiau vykti į Našvilį ir tapti dainų kūrėju.“ Nors nesiėmė įgyvendinti šio nutarimo iškart, rašant „Žavius nevykėlius“, muzika, be abejonių, užpildė jo sąmonę.
Vienas juodraštis buvo pavadintas „Popromanu“ (A Pop Novel). Kitame juodraštyje yra skyrius, kur pasakojimas sudėliotas kaip gitaros akordai. Galutinio varianto epigrafu Leonardas pasirinko: „Kas nors turi imtis tos naštos“, žodžius iš Kerno ir Hammersteino dainos „Ol’Man River“, kurioje pavargęs nuo gyvenimo ir mirties bijantis žmogus, užuot verkęs, juokiasi.
„Žavūs nevykėliai“, – rašė jis, – yra meilės istorija, psalmė, juodosios mišios, paminklas, satyra, malda, riksmas, tyrlaukių kelių žemėlapis, anekdotas.
Leonardas negalėjo tuojau pat išvykti į Našvilį, nes tebebuvo pakibęs laike: dar tik pradėjo atsigauti nuo amfetamino ir prisitaikyti prie pasaulio, kur laikas šliaužia lyg sraigė ir kur, norėdamas nusiprausti, turi palaukti, kol vanduo pakils į kalvą asilui ant nugaros. „Sugrįžti į vėžes labai sunku, – pasakojo Leonardas. – Man prireikė dešimties metų visiškai atsigauti. Atminties skylės. Viduje tarsi išsvilę. Negalėjau atsikelti, gulėjau lovoje lyg daržovė, ilgai nieko neįstengiau veikti.“
Jautėsi išsekęs. Tačiau rado jėgų nusiųsti rankraščio kopijas „Vikingui“ į Niujorką ir McClellandui į Kanadą; originalas buvo parduotas Toronto universiteto bibliotekai, kuri saugo jo archyvus. Jis parašė knygos santrauką: knygoje kalba apie šiuolaikinį „vienatvės ir nevilties apimtą“ Monrealio gyventoją, kuris „bando gelbėtis išsikviesdamas Catherine’ą Tekakwithą, irokėzų merginą – ją pakrikštijo XVII amžiaus jėzuitai ir ji buvo pirmoji indėnė, davusi nekaltybės įžadus.“
„Žavūs nevykėliai“, – rašė jis, – yra meilės istorija, psalmė, juodosios mišios, paminklas, satyra, malda, riksmas, tyrlaukių kelių žemėlapis, anekdotas, neskoninga užgaulė, haliucinacija, nuobodulys, bevertis ligoto virtuoziškumo pavyzdys. Trumpai tariant, nemalonus religinis epas, kurio grožiui niekas negali prilygti.“
