– Praėjo 20 metų po Ričardo Gavelio mirties. Ar rašytojas būtų atpažinęs šių dienų Vilnių, su visais paspirtukais, stikliniais verslo biurais, bet su gąsdinančia geopolitine situacija – karu, Astravo elektrine bei pandemija ir tokiomis karštomis vasaromis?
– Sunku dabar nuspėti, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę, it pieštum šakėm ant vandens. Bet žinant, kaip Gavelis mylėjo Vilnių, o mylėjo kritikuodamas, kaip matė jo daugiatautiškumą ir daugiasluoksniškumą, kokius skirtingus Vilniaus vaizdinius kūrė ir plėtojo savo kūryboje, spėčiau, kad atpažinimo problemų nebūtų.
2001 metais kalbėdamas su Mariumi Ivaškevičiumi laidoje Kūrybos metas Gavelis pabrėžia, kad nuo Vilniaus pokerio laikų žmonės pasikeitė, kaip pasikeitė ir miestas — išlaisvinti žmonės kitaip jaučiasi, kalba ir juda po miestą. Tad galvojant apie dabartinį Vilnių, gal Gavelis kaipsyk džiaugtųsi, kad jo dar 1989 metais išsakyta mintis „esame europiečiai — tokie ir būkime“ veikia gimtajame mieste, kuris niekuo nebesiskiria nuo kitų Europos didmiesčių — yra paspirtukų, stiklainių, ritasi ne tik karščio, bet ir diskusijų apie miesto dabartį ir ateitį bangos.
Galiausiai, jeigu jis būtų iki pat šiandien gyvenęs, ko gero, su Vilniaus kraštovaizdžio kaita būtų susigyvenęs, ko gero, kandžiai kritikavęs, kaip ir visi, gyvenantys Vilniuje. Kita vertus, šią karštą vasarą norėtųsi siūlyti ne spėlioti, kaip Gavelis būtų matęs dabartinį Vilnių, o paraginti dar kartą sugrįžti prie jo aprašytojo — štai, rugpjūčio 28 d. bus lygiai 33 metai, kai Vilniaus pokeris buvo „pasirašytas spaudai“.
– Kaip keitėsi pačios recepcija į Gavelio kūrybą? Kaip skaitei jį pirmąjį kartą ir kaip skaitai dabar?
– Kai skaičiau pirmą kartą, skaičiau vieną kūrinį (tai buvo Gavelio geriausias romanas Vilniaus pokeris), dabar žinau visos kūrybos kontekstą, visą trajektoriją ir aplinkybes, vidinius kūrinių ryšius, pasikartojančius motyvus, detales, struktūras. Stiprybes ir silpnybes. Kitaip tariant, viską matau tinkle arba Gavelio sistemoje. Nepaisant to, jo kūriniai vis dar geba nustebinti, taip primindami ir įrodydami, kad kiekvienu nauju skaitymu įžvelgi vis kitus dalykus. Ir kuo daugiau skaitau, tuo daugiau pamatau, tuo labiau viskas sluoksniuojasi.
– R.Gavelio kūryba šiandien interpretuojama jaunųjų režisierių. Štai Eglė Švedkauskaitė sukūrė spektaklį pagal „Jaunojo žmogaus memuarus“. Kaip manai, ar užtektinai R.Gavelio kūrybos potencialas išnaudojamas šiuolaikiniame mene: kine, teatre, tarpdisciplininiame mene ir t.t.?
– Turiu prisipažinti, kad su Gavelio „išnaudojimu“ šiuolaikiniame mene mano santykis komplikuotas, ypač su inscenizacijomis, nes jos, nugriebdamos atmosferą ir siužeto kontūrą, niekada iki galo nepajėgs išpildyti Gavelio ištarmės žodyje, žodyje aš visas sukimštas. Tad taip, Gavelis man pirmiausia ir visada yra publikuoti tekstai, ir kai tuos tekstus esu skaičiuosi ne kartą ir ne du, galima nutuokti, kad mintyse susikūrę vaizdiniai (kai kurių romanų net ištisi filmai) jau yra praktiškai nebepajudinami.
Nuskambėsiu kategoriškai, bet man asmeniškai Gavelio interpretacijų kituose menuose netrūksta.
Nuskambėsiu kategoriškai, bet man asmeniškai Gavelio interpretacijų kituose menuose netrūksta. Nors puikiai suprantu, kad jų reikia kitiems žmonėms, kuriuos tai gali paakinti pasiimti pirminį šaltinį, konkretų Gavelio kūrinį. O pasiimti reiktų, nes vis dar daug yra „kažką“ žinančių, girdėjusių apie Gavelį, bet jo kūrinių neskaičiusių arba skaičiusių tik paviršiumi.
Grįžtant prie menų, man trūksta Gavelio kūrybos permąstymo kitų menų kontekste, įrašymo į bendrą laikmečio juostą. Nesakau, kad jo nėra, štai menotyrininkė Erika Grigoravičienė savo monografijoje Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė Gavelio kūrybą gretina su vadinamojo penketo darbais, parodydama, kaip Mindaugo Skudučio ir Henriko Natalevičiaus paveikslus su Gavelio tekstais sieja intermedialus dialogas. Bet, žinoma, visada norisi daugiau. Viliuosi, kad tą daugiau suteiks, pavyzdžiui, kitąmet MO muziejuje rodysima didžioji paroda „Vilniaus pokeris“, kurios režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, o kuratorės Dovilė Barcytė ir Algė Gudaitytė.
– Ar galėtum dar kartą priminti 15min skaitytojams, kokią vietą lietuvių literatūros kanone užima R.Gavelis? Sakoma, kad modernizmą pradėjo A.Škėma, vadinasi, R.Gavelis pralaužė ledą į postmodernizmą?
– Gavelis pirmiausia pralaužė ledą į nepriklausomybės literatūrą. Nuo Vilniaus pokerio (1989) esu linkusi skaičiuoti šiuolaikinės, nesovietinės, laisvos lietuvių prozos pradžią. Dėl „prasilaužimo“ į postmodernizmą, kaip sakoma, yra papildomų sąlygų — Gavelio raštai sutapo su tuo metu Lietuvoje vyravusiu postmodernizmo bumu. Iš esmės viskas, kas buvo bent kiek kitaip, buvo vadinama postmodernizmu. Vis dėlto linkčiau manyti, kad Gavelis, sekdamas Jamesu Joyce'u, yra labiau modernistas nei postmodernistas. Jo raiška „vaidina“ postmodernizmą, bet vertybės — modernistinės. Gavelis buvo atviros, ciniškos ir ironiškos kritikos rašytojas, cituojant Jurgį Kunčiną:
„iki ausų paniręs į naujausios istorijos tirščius, aktyviai vertinantis kiekvieną reiškinį bei reiškinėlį, gebantis apibendrinti ir daryti „toli siekiančias išvadas“, autorius susikūrė gana tvirtą platformą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ir tam tikra prasme liko be konkurencijos — gausiai rašančios moterys ir merginos tarsi ruošia šaltą literatūrinę užkandėlę, o R.Gavelis doroja kepsnius, gausiai apliedamas aukštos kokybės alkoholiu ir pikantiškais padažais.“
Kunčiną miniu neatsitiktinai, jie abu su Gaveliu pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu savo tekstais „tapė“ skirtingus, bet įsimintinus Vilniaus paveikslus ir gyvenimo sovietmečiu natiurmortus.
Lietuvių literatūros istorijoje Gavelis liks kaip vienas nuosekliausių Vilniaus metraštininkų, stipriausias totalitarizmo kritikas, blogio ir valdžios poveikio žmogui, tamsiausių žmogaus užkaborių tyrėjas.
– Kokios R.Gavelio idėjos, tavo požiūriu, yra pasenusios?
– Deja ar laimei, nerandu nei vienos Gavelio idėjos, kuri būti pasenusi. Juk blogis ir siekis pavergti kitą niekada nesensta, ar ne? Šiuo metu rašau įvadą Vilniaus pokerio suomiškam vertimui ir suprantu, kad romane aprašytoji Jų sistema veikia iki šių dienų — tą mes matome Rusijos kare prieš Ukrainą. Sovietinės sistemos kritika, valdžios ir blogio studija, taip išsamiai plėtotos Gavelio romanuose, karo Ukrainoje kontekste primena kelis dalykus: istorija linkusi kartotis, iš istorijos nepasimokoma, Jie elgiasi taip pat, visuomet pasiruošę iškanuoti. Taigi norisi labiau nei bet kada palinkėti Gavelį skaityti itin atidžiai, nes Vilniaus džiaze veikiantis Bebas maloningai primena, kad jis niekada nemiega ir visada būdrauja.
– Ko, kaip viena įtakingiausių rašytojo tyrėjų, norėtum šiandien paklausti R.Gavelio?
– Norėčiau drauge pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, nueiti į avangardinio džiazo koncertą, o vėliau, sukirtus gerą steiką, prie stiklo gero airiško salyklinio viskio drauge pavartyti užrašų knygeles, išgirsti Vilniaus pokerio leidybinės istorijos Gavelio versiją, sužinoti, pas kokius žmones buvo saugoma diplomate užrakinta romano kopija, kur dingo kompiuteris. Visa tai aptarus, žinoma, imtis diskusijų apie dabartį — manau, kad sužinoti, ką Gavelis galvoja apie mūsų gyvenamus laikus ir įvykius, norėčiau ne aš viena.
