Jo darbą operoje išryškina ilgalaikiai santykiai su „Metropolitan“ operos teatro orkestru, kuriuos vainikavo tokie pripažinti pastatymai kaip L.Janačeko „The Makropulos Affair“, W.A.Mozarto „Die Entführung aus dem Serail“, „Le Nozze di Figaro“.
Naujausias šios bendradarbiavimo vaisiaus sunoko 2019 m. rugsėjį. Tai klasikinės G.Gershwino operos „Porgy and Bess“ J.Robinsono režisuotas pastatymas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ericas Owensas ir Angel Blue.
Tai įspūdingas muzikos, dramos, žodžio ir idėjos kūrinys, sustyguotas D.Robertsono bei „Metropolitan“ orkestro, energingas ir tuo pat subtilus pasirodymas, sulaukė pozityvaus atgarsio tiek tarp klausytojų, tiek tarp kritikų.
Nenuostabu, jog kito sezono ir pandemijos metu buvo išleistas šio operos pasirodymo įrašas, praėjusį savaitgalį 63-ojoje „Grammy“ apdovanojimų ceremonijoje išrinktas geriausiu. Pokalbio metu D.Robertsonas dalijasi savo įžvalgomis apie G.Gershwino klasiką, klausymosi svarbą. Atsako į klausimus, kas yra gera muzika bei ką šiandieną reiškia būti muzikantu.
Pandeminiai iššūkiai
– Įsivaizduoju, kad pandemija buvo didžiulė Jūsų, kaip dirigento, gyvenimo pauzė. Kokia buvo Jūsų darbo su „Metropolitan“ operos orkestru realybė?
– Man pasisekė jau maždaug 25 metus būti kviestiniu dirigentu „Metropolitan“ operoje. Ten drauge dirba daugybė žmonių, visi orkestrantai yra neįtikėtinai profesionalūs. Džiaugiuosi, jog kartu pastatėme įvairių operos veikalų. Nežinau daug apie tai, kas šiuo metu vyksta operos užkulisiuose, bet akivaizdu, kad tikroji problema yra kitur. Visos kultūrinės įstaigos Amerikoje yra priklausomos nuo pardavimų bei mecenatų dosnumo. Net surinkus pilnas sales operos teatras negali pats išsilaikyti. Galų gale opera yra pati brangiausia meno rūšis. Labai apmaudu, kai negalime suburti žmonių tokiai meno formai, kuri būtų skirta dalytis tarpusavyje.
– Turbūt neramu galvoti apie ateinančius sezonus ir apie tai, kaip orkestras turės atstatyti?
– Manau, kad ilgalaikė atmintis tokioje organizacijoje, kaip „Metropolitan“ opera, yra puiki. Yra žmonių, dirbančių su legendiniais dainininkais, ar ilgas karjeras „Metropolitan“ operos teatro duobėje turinčių orkestrantų. Jie visi moka operos repertuarą mintinai, net jei tai naujas pastatymas.
Pamenu, statėme J.Adamso „Klinghoffer‘io mirtį“ („The Death of Klinghoffer“). Pirmo veiksmo pabaigoje yra dalis, kur styginiai laiko labai ramius akordus, o solistai atlieka sudėtingą rečitatyvą. Orkestras su solistais turi sutapti neįprastose vietose – tai prieš žodį, tai po, tai vienu metu. Pirmos repeticijos metu viskas šlubavo, tačiau jos metu orkestras įsiminė solistų partijas. Su jais dirbti labai lengva – pažiūri, duodi ritmą, jie išgirsta dainininką ir iškart susigaudo ritminėse proporcijose. Manau, tokie atlikimo, mokymosi įgūdžiai, tokia atmintis per sezoną neišnyks. Tuo metu, kai grįšime prie kažkokio normalumo, visa tai taip pat sugrįš.
– Dirigavimas taip pat remiasi žmonių subūrimu, bendradarbiavimu. Kaip Jūs išbuvote atskirties metą?
– Man pasisekė sudalyvauti projektuose, tarp kurių ir koncertiniai vaizdo įrašai, be ar su ribojama auditorija. Jau anksčiau buvau pripratęs prie labai skirtingų formatų – kamerinės muzikos, šiuolaikinių opusų. Šiuo metu visi pastebėjome, kokios lanksčios gali būti organizacijos. Tad ar diriguoji šešiems žmonėms, ar šešiems šimtams mano profesijoje tai daug ko nekeičia.
Keitėsi pats darbo krūvis. Reikia įrašinėti, laikyti atstumą, taikytis prie daugybės skirtingų apribojimų. Negali tiesiog pristatyti salėje visiems orkestrantams kėdžių, kaip kad buvo įprasta anksčiau. Tačiau naujai atrastas lankstumas įgalina. Į apribojimus žiūriu ne kaip į kompromisus, bet kaip į menines galimybes. Nemanau, kai J.S.Bachas, sėsdamas rašyti fugos, galvodavo: „O ne, turėsiu įvesti balsus tam tikru būdu!“ Ribos jį domino ir įkvėpė. Kaip žinoma, J.S.Bachas pasižymėjo neįtikėtinu fugos muzikiniu intelektu.
Orkestro instrumentų grupėms buvo įdomu justi, kaip keičiasi kūrinys, kurį grojame atskirai. Pandemijos metu su Niujorko filharmonijos orkestru jau ne pirmą kartą atlikome E.Elgaro Introdukciją bei Allegro styginiams ir solo kvartetas turėjo buvo atskirtas nuo pagrindinės styginių grupės. Kai atskyrėme grupes, kurioms buvo sukomponuotas kūrinys, galėjome aiškiau jį girdėti.
Į apribojimus žiūriu ne kaip į kompromisus, bet kaip į menines galimybes.
Nors buvo sunku išgirsti toliau esančius žmones, buvo pasirodymą tik pagerinusių dalykų. Tame pačiame koncerte mediniai pučiamieji grojo Strausso Serenadą ir po koncerto pirmasis klarnetas Anthony McGillas sakė:
„Žinote, kai groji kartu, aplinkui viskas garsu, yra sunku išgirsti atskirus balsus. Kai yra vietos, staiga viską girdi nepaprastai aiškiai.“
„Muzika yra tęstinė, tik klausymasis – su pertrūkiais“
– Viename interviu minėjote, kad muzikantas kasdieniame gyvenime turi būti muzikos ambasadorius.
– Kompozitorius Johnas Cage'as, kurį man pasisekė pažinti jo gyvenimo pabaigoje, yra pasakęs, kad „muzika yra tęstinė, tik klausymasis – su pertrūkiais“. Jis manė, jog visą laiką aplinkui mus skamba savotiška muzika. Cage'as gyveno Niujorke, labai triukšmingoje vietoje, ir klausėsi aplinkos skleidžiamų garsų. Užuot laikęs tai triukšmu, jis tai pavertė muzika. Klausymas padeda suprasti.
Taip. Man visada įdomu, kaip žmogus vystėsi santykyje su muzika. Kai kurie antropologai teigia, kad prieš 65 milijonus metų žmogaus balso dėžutė sumažėjo tiek, kad jis galėjo moduluoti skleidžiamus garsus. Kai moduliuodavome garsus sakytinei kalbai, mes taip pat juos moduliuodavome darydami ką nors kita savo balsu – ko gero, imituodami aplinkos garsus. Pamažu tai virto tuo, ką šiandien vadiname muzika. Mūsų balso diapazonas nėra begalinis, dėl to radome dūdų ir stygų, kurie jį pratęsia ir suteikia papildomų išraiškos galimybių. Žmonių ir muzikos egzistavimas visada buvo partnerystė. Ji dalyvavo įvairiuose iškilminguose ritualuose, kai kas nors gimdavo arba mirdavo.
Įvairiose kultūrose, ne tik Vakaruose, kilo mintis padaryti muziką prasminga savaime. Taip muzika tapo menu – gimė Korėjos, kinų, Indijos, Vakarų klasikinė muzika. Viena vertus, ji neturi jokio tikslo, neprivers klausytojų daryti ką nors ypatingo, galbūt net negalėsite pagal ją šokti. Tačiau tai yra turtas, kuriems žodžių nepakanka.
– Kokia muzika jums yra gera?
– Man gera muzika yra tokia, į kurią norisi atkreipti dėmesį. Bet kuriame žanre yra neįdomių kompozitorių. Laimei, dauguma jų jau pamiršti...
Yra ir kūrėjų, kurių muzika paveikia po pirmųjų poros natų. Šia patirtimi dalijasi visa žmonija, net verkiantis kūdikis nurimsta po motinos lopšinės. Muzika veikia mūsų smegenis chemiškai. Tai paaiškina, kodėl klasikinės muzikos koncertai taip efektyviai migdo.
Apie „Porgį and Besę“
– Esate minėjęs, kad klasikinė muzika turi būti visada siejama su ateitimi. Kaip jūs priartėjate prie naujovių istorinėje operoje, tokioje kaip Gershwino „Porgis and Besė“?
– Glaudžiai bendradarbiavau su scenos režisieriumi Jamesu Robinsonu. Kalbėjomės apie tai, kiek šioje operoje yra melodijų, dainų, kurios šiandieną gyvena savo gyvenimą.
Tokie standartai kaip „Summertime“, „Bess, You Is My Woman Now“ ir „I Loves You, Porgy“ buvo dainuojami Ellos Fitzgerald, Ninos Simone ir kt.
Jie visi yra puikūs. Tarsi giminaičiai, kurie išvyko ir dabar gyvena visai kitoje muzikos šalyje. Tačiau Gershwinas parašė didelę operą, pasakojančią daugiasluoksnę istoriją.
Svarbu buvo atlikti Gershwino operą, o ne vieną iš jos versijų.
„Porgis ir Besė“ yra apie nedidelę bendruomenę Charlestono Gullah rajone, Pietų Karolinoje. Kompozitorius tyrinėjo jų kultūrą ne vien iš etnografinės perspketyvos. Pasinaudojęs savo surinkta medžiagą jis pasakoja apie išpirkimą per meilę ir štai istorija tampa atpažįstama visame pasaulyje.
Kai buvau Tokijuje, daugybė žmonių prašė pasirašyti „Metropolitan“ operos brošiūrą, kurioje buvo reklamuojama pasaulinė „Porgio ir Besės“ transliacija. Buvo įdomu matyti japonus, šitaip susidomėjusius opera apie afroamerikiečius. Juk opera nėra apie rasę. Kalbama apie bendražmogiškas būsenas.
Statant plačiai žinomą operą, iššūkiu tapma balanso paieškos. Balanso tarp solistų interpretacijos laisvės, siekiant išreikšti jų asmenybę, bei pagarbos tradicijoms. Svarbu buvo atlikti Gershwino operą, o ne vieną iš jos versijų.
– Ar turite mėgstamą įrašo dalį?
– Viena iš mano mėgstamiausių scenų yra antrame operos veiksme. Čia Besė atsiduria siaubingoje padėtyje. Ji žino, kad Porgis, kuris yra jos gyvenimo pamatas, gali amžiams dingti ir būti nužudytas.
Jos gyvenime yra Sportin'Life, kuriam nerūpi niekas, išskyrus jo verslą. Jis supranta, kad Besė galėtų tapti puikia verslo investicija – ją nuvežus į Niujorką, ją būtų galima įdarbinti kaip aukšto lygio prostitutę.
Bandydamas įtikinti Besę jis duoda jai kokaino dozę. Kol jos smegenys reaguoja į cheminės medžiagos sukeltus pokyčius, Sportin 'Life dainuoja nuostabią melodiją „There's a boat that's leaving soon for New York“. Ji viliojanti, tiesiog ypatinga, tačiau pati daina savo turiniu labai tamsi ir nemaloni.
Taip, norėtųsi atlikti šią dainą nuotaikingai. Tačiau scena primena trijų paršiukų istoriją, kai paršiukas įsileido vilką vidun vakarienės ir jis juos visus tris suvalgė. Dėl to šiame operos įrašo epizode jaučiama didžiulė įtampa, susijusi su Besės pastangomis priimti tinkamą sprendimą.
Besė nežino, ar jos mylimasis liks. Išvykti ji nenori, bet ir kitos išeities nebemato. Tuo metu trumpam sugrįžta „Bess, You Is My Woman Now“ leitmotyvas, išreiškiantis veikėjos dvejones.
Galiausiai Besė sutinka išvykti. Scenoje Gershwinas panaudoja tipišką dramatinį manevrą, būdingą G.Verdi „Aidos“ pergalės scenos pabaigoje.
Antrame veiksme esančią pergalės sceną galima atlikti šventiškai ir susilaukti gausių aplodismentų. Manau, kad Verdis šia scena norėjo parodyti siaubą, kurį kelią žmonių išnaudojimas, jų turto niokojimas.
Tas pats vyksta operoje „Porgis ir Besė“, stengiuosi, kad žiūrovai salėje pajustų tikrą šios situacijos siaubą. Puikiai žinau, kad plojimų bus mažiau, tačiau kas norėtų ploti, kai Besė priima patį blogiausią savo gyvenimo sprendimą?
– Operoje dirbate su daugybe kūrėjų, kurie visi turi savitą kūrinio interpretaciją.
– Mano partneriai man buvo nepaprastai svarbūs. Jau minėjau J.Robinsoną, tačiau taip pat buvo svarbi ir choreografė Camilla Brown. Ji būrė žmones ir leido jiems jaustis patogiai savo kūnuose, judesiuose. Camilla nekritikavo dainininkų gebėjimų, o skatino juos elgtis laisviau, dalijosi idėjomis, patarimais.
Choro vadovas Donaldas Palumbo dirbo su visais neįtikėtinais daininkais, labai padėjo formuoti bendrą operos „Porgis ir Besė“ vokalinę interpretaciją. Kuriant šią darnią bendruomenę, kuri pasakoja vieną istoriją tam tikru būdu, iššūkis yra įsitikinti, kad visi supranta tai, kaip ją pasakojame.
– Ar įrašymo procesas pakeitė jūsų pasirodymą?
– Šiuo atveju turi tiesiog daryti viską, kad rezultatas būtų kuo geresnis, bet galų gale tenka visiškai pasitikėti prodiuseriu ir garso režisieriumi, šiuo atveju Davidu Frostu, kad įrašas atsirastų.
Laimei, Frostas turi labai daug patirties įrašant įvairius kūrinius, ne tik „Metropolitan“ operų pastatymus. Jis stengėsi, jog visą laiką girdėtųsi bendras operos skambesys scenoje, tačiau muzikos neužgrožtų gyvo pasirodymo metu kylantys triukšmai. Tai nėra įrašas studijoje. Tai dokumentas, parodantis, kas vyksta pastatyme, iš 14 galimų spektaklių. Įraše dokuomentuojama, kur mes buvome ir kaip bandėme perpasakoti šią istoriją. Garso režisierius yra už tai atsakingas.
Tam tikra prasme garso įrašas dažnai būna iškalbingesnis už vaizdo transliaciją, kadangi, nors „Metropolitan“ operos produkcija yra puiki, kai ją pamačiau pirmą kartą, supratau, kad daugelyje vietų kameros fiksuoja ne tuos žmones ar detales, į kurias aš buvau pratęs žiūrėti scenoje. Režisierius renkasi vaizdus ir kuria savitą operos interpretaciją, dėl to vaizdinių operos įrašų kūrimas taip pat yra menas. O štai klausydami garso įrašo girdite viską – globalų sudėtingo operos pastatymo skambesį.
– Ar turėjote kokių komentarų, pastabų garso režisieriui?
– Buvo pora vietų, kurių sakiau, kad neturėtume naudoti. Bet manau, kad tai buvo akivaizdu ir pačiam prodiuseriui D.Frostui. Scenoje nutinka visko, dėl ko niekas paprastai nesijaudina garso įrašų studijose – nesuveikia sceniniai efektai, nepasiseka triukai, kas nors uždelsia, paskuba. Pastebėjau tokius dalykus.
„Metropolitan“ orkestras – nepaprastai geras aktorius
– Koks operos pastatymo metu buvo jūsų santykis su orkestru?
– Įdomu tai, kad „Metropolitan“ orkestras yra tarsi nepaprastai geras aktorius. Jie gali atlikti daugybę skirtingų vaidmenų. Jei sakau: „ponios ir ponai, mums reikia būti Vienoje 1786, Rusijoje 1872, Milane 1840 arba Amerikoje 1930 metais“, kartu su muzikantais galiu pasinerti į istorinius kontekstus ir tyrinėti skirtingus garsinius pasaulius.
Kadangi orkestrantai turi sukaupę didelę ne tik operos, bet ir koncertinio repertuaro patirtį, galiu laisvai naudotis įvairiais muzikiniais pavyzdžiais, kad geriau iškomunikuočiau savo mintį.
Pavyzdžiui, kai repetavome svinguojančią portugališką temą, paminėjau Gershwino preliudus, jų žymias transkripcijas smuikui. Pasakiau, kad būtent tokio svingo norėčiau ir visi iškart sumojo, ką turiu galvoje. Kadangi muzikantai taip gerai klausosi solistų, buvo porą kartų, kai paprašydavau jų tiesiog paklausyti choro ar dainininkų ir vėliau orkestras skambėdavo tarsi nukopijavęs jų ritmą, įstojimus. Yra nuostabu dirbti tokiais greičiais, taip lanksčiai.
– Ar kyla psichologinių iššūkių dirigento darbe?
– Tokioje situacijoje, kaip operos pastatymas, visiems būtinas pasitikėjimas. Dainininkai turi žinoti, kad dirigentas kiekvieną akimirką yra šalia. Jei jiems reikia daugiau laiko atsikvėpti.
Dirigentas taip pat turi žinoti, kad orkestras kiekvieną akimirką bus sutelkęs dėmesį. Esu dėkingas žinodamas, kad, po 25 metų darbo „Metropolitan“ operoje, turiu išsiugdęs besąlygišką pasitikėjimą orkestru, choru ir solistais..
– Muziką kiekvienas patiria individualiai. O būna, kad išorinė nuomonė pakeitė pasirodymą?
– Tikiu, kad tokių nuomonių buvo daug. Pavojinga manyti, kad atsakingas tik vienas asmuo. Kai kuriose vietose tiek Angel Blue, tiek Ericas Owenas dainuoja savitai. Jie pastatymui suteikia tai, kas būdinga tik jiems. Man, kaip dirigentui, sakyti, jog darau įtaką jų pasirodymams, būtų kiek pretenzinga. Net, sakyčiau, labai pretenzinga.
Man, kaip dirigentui, sakyti, jog darau įtaką jų pasirodymams, būtų kiek pretenzinga. Net, sakyčiau, labai pretenzinga.
Nuostabu, kad toks istorinis kūrinys vis dar kelia naujus klausimus, įžvalgas. Kai universali istorija turi tiek daug skirtingų prasminių sluoksnių, jog niekada nepasieki jų dugno – tai vadinama menu.
Kas laukia operos?
– Noriu paklausti apie operos ateitį. Ši meno forma išgyveno daugybę pokyčių, vis dėlto yra laikoma tradicine.
– Mano nuomone, operos esmė yra pasakoti istoriją naudojant originalų žmogaus instrumentą – balsą. Šiuo požiūriu, gali būti paviršutiniškų pokyčių – tai, kaip dalykai yra vaizduojami, kokios prasmės iškeliamos, tačiau pats faktas, jog žmogaus balsas ir muzika gali suteikti naują meninį gylį, nepasikeis.
Žvelgiant į šiuolaikinės operos įvairovę, ar tai būtų Phillipas Glassas, ar Johnas Adamsas, ar George'as Benjaminas, matomi labai skirtingi požiūriai į operos meno formą, tačiau jie visi mus traukia tiek emocionaliai, tiek intelektualiai, kaip kad opera traukė visada.
2021-ųjų „Grammy“ laureatą D.Robertsoną kalbino Ona Jarmalavičiūtė – klasikinės muzikos apžvalgininkė, publicistė.
