- Elena Karnauskaitė
Pažadino alkis
vidurnaktį atsibudus nesuvokiant prasmės
džiūstančia burna garsiai ištarti neįprastus
žodžius mo-za-re-la mo-ka mag-no-li-ja
žydi pajusti vienodą balsių ir priebalsių
sąskambį virpesį virsmą skonį
balso stygose ant liežuvio gerklose
nuščiuvusios sienos atmuša aidą
skvo-šas ske-čas sve-čias prie durų
kalbėti garsiai ir su pasimėgavimu
atsiminus pirmapradės kalbos versmę
Kalbos nelaisvėje
katės pėdelės pabyra ant sniego
viena paskui kitą nubėga į tolį
pabyra kaip raidės graudžios ir aiškios
per girgždantį lauką per svetimą
skaudžiai it kaulai boluojančią dieną
tvarkingai suvertą gražiai sukaltą
net kvaila šifruoti tą raštą tą laišką
vakaro linkui tik neiginiai tik kableliai
tik kilmininkai kaip kilpos užveržia
žodžius ir neleidžia prabilti
Iš „Ahrenshoop‘o poemos“
II
neatšaukiami gulbių pulkai virš pavasariu
alsuojančios Saaler Bodden įlankos rūkas
sklaidosi į vos juntamus lietaus lašelius
švendrių šiugždančios šnekos vėjui sukilus
šį rytą čia ir dabar vis tiek girdžiu ataidint
kitą kalbą kitus žodžius tikriausiai jau
esamajam laike nesuprantamus nevartojamus
nekonvertuojamus net prie Kuršių marių
tokį rytą mano senelė sakydavo morgla krynt
tai pažadas kad saulė išlįs bet čia šitame krašte
šitame buvime negalioja jokie pergamentai
jokie seniau išduoti kad ir krauju antspauduoti
raštai jokia šneka joks dialektas neatkuriamas
neįsirašo tik krinta rasa tik krinta rasa tik
krinta migla joje ištirpsta gulbių pulkai
