Kei Milleris, vertė Aistis Žekevičius
Įstatymas dėl undinių
Kadaise egzistavo toks įstatymas dėl undinių. Bičiulio manymu, tai nuostabus dalykas – Britų imperija buvo tokia kruopšti, jog kūrė įstatymus viskam. Šis skelbė: jei bent viena bus aptikta vienoje sau įprastų vietų, mėginanti pasipuikuoti lyg delfinas ar besideginanti ant akmenų, ji niekuomet nebepriklausys sau. Galbūt tai ir yra pagrindinė imperijų bėda: jos privertė mus gyventi pasaulyje, kuriame nebėra undinių – undinių, kurios suvokė tiesiog esančios, kurioms nereikėjo leidimo egzistuoti ar būti gražioms. Įstatymas dėl undinių tik privertė undines priimti įstatymą dėl žmonių: jos niekuomet nebeperžengs mūsų smėlio sienų, niekuomet nebeiškels liemenų virš bangų, niekuomet nebemos jūreiviams, druskai varvant jų garbanomis, niekuomet nebeįžengs į mūsų šaltą ir slogų pasaulį.
Ką turėtų žinoti žemėlapių sudarytojas
Daiktai šioje saloje nenustygsta.
Istorija, net ji.
Landšaftas nesėdi
noriai
tarytum už molberto,
pozuodamas,
laukdamas, kol
kažkas
nubrėš
linijas, sukomponuos
jo geriausias savybes
ar neklusnius jo kontūrus.
Riboženkliai kinta,
yra sutraukomi
žemės drebėjimo,
purvo nuošliaužos,
grynos pagiežos.
Ištisos vietovės išslys
iš tavo gniaužtų.
Šis cinko stogas
Šis jūros stačiakampis, šis raibuliuojantis
plotas, šis vidurdienio kaitros palydovas,
tai, ką subtiliai primina katė,
tai, į ką pasaulio neturtingieji drėgnomis naktimis
žvelgia su pagarba, lyg tai būtų raukšlėtos
dausos, į kurias šie galėtų pakilti.
Dievo rūmai sutverti iš įvairiaspalvio cinko
tarytum ta šventovė, kurion kartą buvau užėjęs,
per visą jos plotį – užrašas MEILĖ IR TAIKA.
Šis pėdų ir batų gaudesys,
vyrai, sprunkantys iš Babilono, kurių ginklai
atsveria paprastą
jų gyvenimų taktą, šis cinkuotas lakštas, ši
gofruota geležis. Kelias į pragarą,
iš abiejų pusių aptvertas cinku —
pakanka išvysti Dawn Scotto instaliaciją
„Kultūros objektas“, jos cinko ratai
primena kalakutinio grifo skrydžio trajektoriją.
Vieno JAV cento moneta yra pagaminta iš cinko.
Nors ji dengta variu, joje – pakankamai cinko,
kad 425 monetas prarijęs žmogus mirtų.
Tai, kas mus nuodija, tai, kas prilaiko
vinis lyg nukryžiuotas Kristus, tik
labai neilgam. Tai prisikelia su uraganu,
klaidžioja vėjyje lyg skrajojanti giljotina.
Tai – lėkštė nukirsdintoms mūsų galvoms,
tai, kas barsto rūdis
lyg burtus ant mūsų miego,
tai, kas apkloja mus, kas mus smaugia,
tai – vienintelis stogas, kurį galime įpirkti.
