- Laura Kromalcaitė
Robotikos pamokos
pirma
manęs nepaiso automatinės parduotuvių durys.
tikriausiai esu perregimas polietileninis maišelis,
į kurį seniai niekas nekreipia dėmesio, net slankiojančios durys.
atsimenu, vieną kartą nespėjus išeiti, būtent tokios prispaudė mano ranką.
taigi, kūnas buvo lauke, o ranka su pirkinių maišu liko tabaluoti parduotuvės viduje.
darbininkai, kažką rakinėję lubose, garsiai juokėsi.
antra
kitais kartais užstringu besisukančiose duryse.
ką tuomet darau?
stoviu ir žiūriu į stiklą.
tada ateina tikras žmogus ir aš išsilaisvinu.
po pamokų
2012-aisiais pažįstama mergina išdaužė stiklines viešbučio duris, perėjo kiaurai.
klausiau, ar skaudėjo, sakė, ne.
dabar ji tiek daug kalba apie smėlį.
Širdies sutrikimai
dievas išlaipina žmones iš troleibuso,
suskirsto į komandas
ir vėl esu paskutinis likęs, tas nelyginis, kuris trukdo žaidimą
kiekvieną rytą žymiu talonėlį į praeitį,
bet vairuotojas nesupranta,
kaip nuvažiuoti į 1995, kraipo galvą, atlaidžiai linguoja
kitais rytais važiuoju pas babytę į Jusevičius ir padedu jai surinkti obuolius
supuvę trykšta tarp pirštų,
laižau sultis, ieškau tikrovės, kol pardavėja pakviečia apsaugą
ir mane išneša lauk
laisvu laiku sapnuoju,
kaip einu i darbą ir moku mokesčius
mano moterys susirado kitus vyrus, mano vyrai – moteris
iš po troleibuso žiūriu į jų kojas ir bandau atspėti, ar bučiuojasi
kartais gyvenu kaip mažas akmuo,
kaip povandeninė srovė,
kaip kiaušinio lukštas
jei sutikčiau save gatvėje, man sustotų širdis
iš geismo ir iš nusivylimo
Visada klausiau savo babos
kai laukiau tavęs savo oloje
kai šaukdavai ant manęs gatvėj
kai verkdavai ant grindinio
klausiau savo babos
kai miegojau su tavimi
ir sakei: „juk žinai, tai praeis“
girdžiu babos balsą ir dabar
kai guliu oloj
per stipriai pusto
nebegaliu įžiūrėti dangaus
tik tavo veidą
purtai galvą ir smarkiai
sninga iš burnos
guliu oloj
per pūgą jau visai
nebegaliu įžiūrėti dangaus
olos landa traukiasi
kažkas tai dunksi paširdžiuos
baba visada sakydavo:
„dėl to, ką myli,
niekada nebūna gėda“
Apie Murką
žiūriu senas nuotraukas, pasitraukiu į jas
man penkeri, guliu ant lovos su kate močiutės namuose
atsimenu, gulėdavom taip, žiūrėdavom viena į kitą,
aš ją glostydavau, ji man murkdavo, taip ir kalbėdavomės
murka buvo katė, kurią pažinojau, ji turėjo daugiausiai vaikų
iš visų mano pažįstamų kačių
o paskui ją nutrenkė girtas kaimynas
močiutė sakė, kad murka išėjo keliauti ir dabar jai bus geriau
kurį laiką ieškojau
prirašiau šimtus lapelių, juose keverzojau prašymus sugrįžti, namų adresą
ketinau juos išmėtyti pro automobilio langą,
kad murka juos rastų, perskaitytų ir pareitų
taip ir neišsvaidžiau jų, spėjau suprasti, kad jau viskas,
kad murką sutąsė girto Vidmo opelio ratai
ir kad čia turi baigtis mūsų draugystė
per daug nepergyvenau, jau tada supratau, kad nieko čia tokio
tapo aišku, kas atsitinka visiems mano augintiniams,
kuriuos vertinau ir gyniau labiau negu žmones
ir visai čia nieko tokio
esti būtojo kartinio, kuriame jie egzistuoja,
esti mažos laiko atraižos, kurią grūduos į marškinių kišenę,
bet būtent kairiąją, po kuria man žiūrint nuotraukas,
šitaip smarkiai dunksi širdis.
