Aleksandra Kasuba „Tiksintis vaikas“, Lietuvos Nacionalinis muziejus
Kai imama svarstyti, koks lietuvių menininkas žinomiausias ir pripažintas JAV, dažniausiai minimi du vardai – Jonas Mekas ir Aleksandra Kašuba.
Svarbią A.Kašubos kūrybos dalį sudaro ir tekstai. Aleksandos ir Greimo laiškus laikau viena mano mylimiausių epistolinio žanro knygų. Na, o „Tiksintis vaikas“ – menininkės prisiminimai apie vaikystę Ginkūnuose, Zubovų dvare ar pas močiutę Smiltynėje iki to laiko, kai jai sukako 9 metai.
Labai vaizdingai, detaliai menininkė aprašo paties dvaro aplinką, jame kunkuliuojantį gyvenimą, kasdienybės ir švenčių, laidotuvių ritualus, žmones, kurie tėvams padeda auginti, ugdyti ją ir jos brolius ir seseris, na, ir, žinoma, pirmuosius prisiminimus apie santykius su tėvais, seneliais, kurių išsilavinimas, asmeninės savybės turėjo nemažą įtaką formuojantis menininkės asmenybei.
Ši knyga vertinga keliais aspektais. Pirma – leidžia iš dalies pajausti, kokioje aplinkoje augo, formavosi tokia įstabi kūrėja, kokios vaikystės patirtys įsirėžė jos atmintin, o kartu tai ir labai vertingas ir įdomus liudijimas apie tuo metu gyvavusių dvarų ir dvariškių gyvenimą. Apie ką diskutuodavo, kokiomis pramogomis, žaidimais jie užsiimdavo, kaip atrodydavo jų Kūčios, Velykos, šventiniai stalai, kambariai, sodai... Knygoje galime rasti ir šeimos narių fotografijas, dvaro statinių, sodo brėžinius bei išlikusias nuotraukas.
Knyga „Tiksintis vaikas“ – vos šimto puslapių, bet skaičiau kiekvieną puslapį su didžiuliu pasimėgavimu ir dėkingumu, kad turim galimybę pasinerti į šį nuostabų, aristokratiškos, inteligentiškos šeimos dvarišką gyvenimą, šviesią vaikystės pasaką, kiek primenančią Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“.
Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“, leidykla „Aukso žuvys“
Kotryna parašė pirmąją knygą suaugusiems. Pradėjus ją skaityt iš pradžių galvojau – nu gerą šyzą ji čia parašė. Ožkos ir karvės keliauja troleibusais, daugiaaukščių butuose su žmonėm gyvena kiaulės, kažkas savo šlapimu „pašventintais“ blynais gydo žmones ir t.t... Knyga labai tiršta, daugiasluoksniška. Joje persipina kaimas su miestu, dabartis su praeitimi, folkloras, tautosaka su šių dienų aktualijomis (keista liga užklupusi pasaulį), juodas humoras su draugystės, meilės istorijomis. Girdėjau jau palyginimus ir su Saukos, Beresnevičiaus, Kivarako kūryba ir tikrai su visais sutinku, bet kartu man tai labai ir Kotryniška knyga. Skaitydama ją galvojau, kad net jei nežinočiau kas ją parašė, aš atpažinčiau Kotrynos stilių (makabriškumo pas ją nestigo ir paaugliškose knygose), temas (mitologija, miesto, daugiabučių gyvenimas ir pan.). Net neabejoju jog ši knyga papuls į kūrybiškiausių šių metų knygų sarašus. Nes taip, kas man labiausiai patiko šioje knygoje – ne kiek pati istorija, bet autorės drąsa eksperimentuoti su žanrais, stiliumi, temomis, kalba ir net knygos apipavidalinimu. Tad jei norit kažko originalaus, kas praturtintų jūsų vaizduotę – siūlau paskaityti Kotrynos Zylės „Mylimus kaulus“.
Kastytis Sarnickas „Voyage, Voyage“, leidykla „Lapas“
Kastytis Sarnickas yra vienas garsiausių Lietuvos hiphoperių, grupės „G&G Sindikatas“ narys, o kartu jau ir antros knygos autorius. Jo pirma knyga „Turnė“ buvo išleista 2018 metais, o „Voyage, Voyage“ galima skaityti ir kaip pirmosios knygos tęsinį, ir kaip visai naują knygą, nors veiksmas vyksta vėl su tais pačiais herojais – Guoliu ir Pigiu iš neegzistuojančios roko grupės „Alkūninis velenas“.
Šioje knygoje randame dvi linijas – Guolio ir Pigio kelionę į Pietų Ameriką, laimėtą „Auksiniame prote“, bei grupės ruošimąsi turui užkariauti arenas. Kastytis vėl demonstruoja puikų savo humoro jausmą, kurį jam tikrai neblogai sekasi suguldyti į knygos formatą. Vėl smagūs nuotykiai, saviironija, kurios, manau, semiasi ir iš savo patirčių Lietuvos muzikos pasaulyje. Nestinga smagaus pasišaipymo ne tik iš muzikos pasaulio, bet ir iš socialinių tinklų žvaigždžių ir jų absurdiško sureikšminimo visuomenėje. Puiki, linksma knyga vasarai, atostogoms arba tiesio, kai norite ko nors, kas tikrai privers jus ne kartą šypsotis ar net juoktis balsu.
Narius Kairys „Yura Yura. 88 šventyklų kelias“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Knygoje aprašytos rašytojo, kino kritiko Nariaus Kairio patirtys keliaujant Japonijoje Šikoku 88 šventyklų keliu, savanoriaujant budistinėse šventyklose (beje, aprašyta ir detali savanorystės vienuolyne dienotvarkė) ir darbuojantis aukštai kalnuose įsikūrusiame, miško atsodinimu besirūpinančiame ūkyje.
Kelionių novelėse supinamos ne tik piligriminės kelionės detalės, ritualai, bet ir paties autoriaus apmąstymai, prisiminimai, poetinės, analitinės, filosofinės įžvalgos šiuolaikinės piligrimystės, tikėjimo, pasaulio temomis; dalijmasi žiniomis apie šventyklas, Japoniją ir dar daug visko. Įdomus faktas, kad autoriui lankantis Šikoku, pasaulį suparalyžiavo karantinas ir 88 šventyklų kelias tapo Nariui laikinais namais. Man atrodo, kad ši knyga patiks besidomintiems Azija (ypatingai Japonijos mėgėjams), budizmu, pilgriminėmis (ir ne tik) kelionėmis ir šiaip, geromis, su filosofiniu prieskoniu, kelio knygomis.
Darius Žiūra „Diseris“, leidykla „Lapas“
Kas domisi šiuolaikiniu menu, manau, jau atkreipė dėmesį į šią menininko Dariaus Žiūros autobiografinės prozos knygą. Joje autorius fiksuoja ne tik gyvenimą devyniasdešimtųjų Vilniaus skvotuose, darbą ir gyvenimą Paryžiaus gatvėse, ribines asmenybes, tuometinio meno, kultūros lauko reiškinius, atmosferą, bet ir pasakoja apie savo kaip menininko kelią, savo kūrinių istorijas.
Skaičiau Dariaus knygą fragmentiškai, ir man atrodo, kad šios knygos žavumas ir yra tos nuotrupos, įžvalgos, blyksniai, kurie lieka nugramzdžius laiko sluoksnius nuo atminties. Man asmeniškai labiausia patiko paskutinė knygos dalis, kuri vadinasi „Ką aš kalbu, kai kalbu apie plaukimą“, – tiek dėl pačios temos, tiek dėl formos, stiliaus.
Manau, kad „Diseris“ – viena įdomesnių šiais metais pasirodžiusių lietuvių autorių knygų, ypač besidomintiems šiuolaikinio meno pasauliu, bet ne tik.
