5 Olego Volkovo eilėraščiai: matyti, girdėti, ragauti ir nuveikti dalykai

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo eilėraščiais dalinasi poetas Olegas Volkovas. Jo nuomone, kiekvienas žmogus „savyje talpina visus savo praeities išgyvenimus“: „Mes esame ir vaikai, ir jaunuoliai, ir suaugę vienu metu. Jeigu man šiuo metu 30 (o tiek ir yra), tai tuo pačiu ir 7, ir 17 ir 25. Vadinasi vienu metu esu toks, koks buvau kadaise. Vyksta toks susisluoksniavimas ir tam tikri vaizdiniai prikelia senus prisiminimus, būsenas, pirmo tušinuko (nukandžiotu galu) skonį burnoje“. Būtent to – anachronistiškai supinti skirtingas savo patirtis bei sutalpinti kelis dešimtmečius savo kūryboje – jis ir siekia. Vėliau O.Volkovas rašė, kad labiausiai poezijoje jį erzina mažybiniai žodžiai ir, „kai akivaizdžiai matosi, jog žmogus sėdėjo prie žodyno rankiodamas, kuo „mandresnius“, kuo „lietuviškesnius“, kuo „buitiškesnius“ žodžius“. O gyvenime jį erzina negebėjimas susikaupti. „Ir dar kai arbatos šaukštelis (ar koks sumuštinis) iš rankų iškrenta“, – pridūrė. Kalbėdamas apie į URBAN˙/ Poetry atsiųstus eilėraščius jis teigia: „[Tai] tam tikros nuotrupos iš matytų, girdėtų, ragautų ir nuveiktų dalykų. Tos nuotrupos nugula kažkodėl gretimose atminties stalčiukuose ir susijungia.“