– Vladimir Svetlov
Pinigai
Nevykęs tarpininke
neatsilaikysi amžinajame
lėkime grožiui
srūvant į pinigus
nuneš tave -
veltui mėginsi užsikabinti
sakydamas pinigai
ne problema
kol yra pinigų
apmirinėsi
kaskart
tarsi pulsą
apčiuopdamas gerokai
sulysusią
piniginę
paskutines monetas
šąlančiais pirštais
mainysi į dar vieną norą
jei būtų tavo
mergina
pinigais mylėtum labiau
– Semion Chanin
***
nemanyk, kad benamis
jis tik pametė raktus
ir ketvirtą mėnesį nakvoja ant baldų
parduotuvės laiptelių
regis jam nelabai patogu
taip susirietus
bet iš tiesų jis akrobatas
ir šitaip snausti jam daug parankiau
iš kur ištraukei, kad jis mirė
pamanyk, nekvėpuoja
ko norėt iš pažengusių jogų
mokančių sulaikyti kvėpavimą daugeliui metų,
o, tiksliau, beveik amžiams
– Sergej Timofejev
Sveta
Aš Sveta, signalų siųstuvas,
Ir metų man nedaug, 24-eri;
Esu blondinė, kojos ilgos,
Žurnalą „Myliu“ pavartyti mėgstu.
Ir kai siunčiu signalą,
Jaučiu, kaip virpa oras
Ir skleidžiasi švytėjimas aplink.
Jaučiu, kaip atsarginįt galingumą jungia
Imtuvai vyrų. Atsimenu, kaip augau,
Vysčiausi, kol dar signalas buvo
Ganėtinai netvirtas, nestiprus.
Po to suderinau aš galingumą.
Dabar mane pagautų net berniūkštis,
Gatve ramiai greta patraukęs
Ir gal, sukaupęs drąsa, tylutėliai klaustų:
„Sakykit, teta... teta, ar jūs – manekenė?“
Aš Sveta, signalų siųstuvas,
Aš meilės radijas su kojom lig ausų.
Pagauk mane, praeivi ir kolega,
Kol dar esu ir kol signalas sklinda.
– Artur Punte
***
Ji gerai pasiruošė:
išsiskyrė su vaikinu
išėjo iš darbo
išnuomojo pirktą už paskolą butą
pardavė automobilį
išdalino draugėms savo daiktus
ir nuolaidų korteles
visą muziką permetė į mp3
ištrynė paskyrą ir senus laiškus
nusipirko naują nešiojamą kompiuterį
aplankė močiutę ir tetas
išmokė mamą rašyti SMS
susitaikė su jaunesniąja seserimi
metė valgyti mėsą, skaityti naujienas
pagaliau grąžino į biblioteką natas
užsisakė keletą dalykinių naujienlaiškių.
Su lentele „Berlynas“ sustabdė fyr`
ir per visą Lenkiją nepratarė nė žodžio...
O dabar, pakeitusi kelis nuomotus butus
migdama viena kambary
buvusių nuomininkų baltai nudažytomis sienomis
ji žvilgsniu tyrinėja tamsų orą, kuriame
aiškiai jaučiamas nematomas kažkieno
buvimas
ji įsiklauso į save – kaip gera būtų aiškiai žinoti
kad dabar tai jau iš tikrųjų
viskas taip, kaip turi būti.
- Žorž Ualik
MELIONŲ! NORIU! MELIONŲ!
šviesiai rausvų, geltonų,
šlamšti glėbiais juos, delnu
rieškučiomis kimšt
į dantis
ir į dantenėles.
Ir trankytis barganais keleliais,
Ir knarkt naktimis sočiai žinant,
kad nebejauti
nuosavo dugno.
